Kaip Lietuva "susijūrina".

Profesorius Vytautas Smailys mano, jog tebėra pavojus, kad gali būti pakartotos istorinės klaidos, kai Lietuva netgi po Žalgirio mūšio, turėdama priėjimą prie jūros, ilgą laiką netapo jūrų valstybe. Pasak profesoriaus, ir dabar pagal visuomenės ir politikų požiūrį į jūrinį sektorių Lietuva dar netapo jūrine valstybe, nors turi visus išorinius atributus. Daugeliui jūra Lietuvoje yra vieta poilsiauti, o uostas vieta, duodanti pajamų. Jūrinis mentalitetas dar nepakankamai vystomas. Tačiau pastebimi teigiami poslinkiai, rodantys, kad Lietuva ir toliau sieks tarptautinio pripažinimo kaip jūrinė valstybė.
V. Smailio teigimu, buvę Lietuvos valdovai kalti, kad Lietuva netapo jūrų valstybe. Kai Klaipėda buvo užleista vokiečių ordinui, Lietuva liko be jūrų uosto. Vėliau Klaipėda kaip uostas ilgą laiką buvo Karaliaučiaus ir Rygos uostų šešėlyje. Galbūt lėmė tai, kad ji ilgą laiką nepriklausė Lietuvai. Visi uostą valdžiusieji norėjo jį kontroliuoti, bet ne plėsti.
17 a. pabaigoje buvo bandoma kurti uostą Šventojoje, tačiau jis taip niekada ir netapo konkurentu kitiems uostams. Pirklių papirkti švedai jį užvertė akmenimis. Tarpukario laikotarpiu buvo pradėta rūpintis Lietuva kaip jūrų valstybe. 1921 m. pradėta kalbėti apie būtinumą turėti nepriklausomą išėjimą į jūrą. Vėl bandyta atgaivinti Šventosios uostą. Nuo 1923 m., kai Lietuva atgavo Klaipėdą, iki 1939 m. atsirado sąlygos kurti jūrų valstybę. Profesoriaus teigimu, per tuos 16 metų sugebėta efektyviai vystyti jūrinį sektorių, į uostą investuota 38 mln. Lt. Krovinių srautas nuo 500 tonų išaugo iki 1,5 mln. tonų per metus. Pasak V. Smailio, jeigu 1939 m. Klaipėda nebūtų buvusi prarasta, Lietuva galbūt jau būtų įsitvirtinusi kaip jūrų valstybė.
Profesorius Vytautas Smailys teigia, jog Lietuva dabar turi sąlygas tapti jūrine valstybe. Jūrinės valstybės požymiai - jūros kranto linija, teritoriniai vandenys iki 12 jūrmylių, ekonominė zona iki 200 jūrmylių, bent vienas uostas, karinis laivynas, galintis apginti jūrų sienas ir kt. Ne visi šie komponentai būtini. Čekoslovakija ir Šveicarija yra jūrinės valstybės, nors jos neturi priėjimo prie jūros. Pasak profesoriaus labai svarbus dalykas yra nacionalinis laivų registras, teisė laivams plaukioti su šalies vėliava. Dar labai svarbus yra politikų ir visuomenės požiūris į jūrinę sferą.

Laivynas Vyriausybei nerūpėjo

1923 m. į Klaipėdos uostą plaukdavo tik užsienio laivai. To meto spaudoje buvo rašoma, kad uostas mūsų, o laivai ne mūsų. Buvo paskelbta 10 nuostatų, kaip lietuvių tauta turi būti "įjūrinta".
1923 m. kovo 11 d. Kaune įkūrus Lietuvos jūrininkų sąjungą (LJS) maždaug 30 jos narių išvystė gana plačią veiklą. Jie konsultavo ir uosto valdymo klausimais. 1923 m. birželio 15 d. įvyko steigiamasis LJS Klaipėdos skyriaus, turėjusio 19 narių, susirinkimas.
To meto Vyriausybei nerūpėjo tai, ar Lietuva turės savo laivyną, ar ne. Užtat Lietuvos visuomenės nariai agituojami LJS aukojo po keliolika litų laivynui pirkti. 1925 m. Lietuvos banke šiam tikslui jau buvo surinkti 6 tūkst. Lt.
1925 m. LJS sustiprėjo prasidėję nesutarimai. LJS nariai buvo kaltinami tuo, jog nutolo nuo idėjos, rūpinasi tik savo verslu, paiso tik savo interesų. Buvo atkurtos dvi naujos sąjungos. Jos griežtai neatsiskyrė narių atžvilgiu, tačiau buvo atskirta komercinė ir idėjinė veikla. Nuo 1927 m. LJS veikla buvo pasyvesnė, užtat suintensyvėjo Klaipėdos skyriaus, kuriame buvo 42 nariai, veikla. Klaipėdiečiai perėmė laivyno kūrimo idėją. Tačiau iki pat ketvirtojo dešimtmečio pradžios šis skyrius daugiausia rūpinosi tik savo profesiniais klausimais.
LJS buvo elitinė kvalifikuotų jūrininkų organizacija. Buvo galvojama įkurti atskirą matrosų ir kūrikų sekciją. LJS rėmė skautus, paaukojo 500 Lt jachtai "Šaulys" pirkti. 1939 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, daugelis jūrininkų pasitraukė į Didžiąją Lietuvą, LJS Klaipėdoje buvo likviduota, o Kaune veikė ir buvo raginama neapleisti pradėtos veiklos.

Pirmieji Lietuvos jūrininkai

LJS pirmoji pradėjo rūpintis aukštosios jūreivystės mokyklos Lietuvoje steigimu. 1923 m. spalio 11 d. Kaune prie Aukštesniosios technikos mokyklos buvo įsteigtas Jūrų skyrius. Mokslas čia truko dvejus metus. Laivavedžiams buvo numatyta 18 mėnesių plaukiojimo praktika. Studentai netgi turėjo paradines uniformas. Kartu su Lietuvos moterų sąjunga tautiniam laivynui remti LJS rinko lėšas studentų pašalpoms. Beje, dar nebuvo patvirtintas mokyklos statusas, o LJS jau kvietė jaunuolius mokytis.
Iš pradžių Jūrų skyriuje mokėsi 23 jaunuoliai, tačiau po metų jų liko tik 17. Jie mokėsi vien teorijos. Dėstytojai nešėsi į paskaitas savo kompasus, žemėlapius ir kitas priemones. Skyriuje dėstė ir LJS nariai. Iš praktinių dalykų tebuvo mokoma tik mazgus rišti ir pan. Taigi baigiantis antriesiems mokslo metams praktikos jie negalėjo atltikti.
Įtikinėta, jog reikia įsigyti mokomąjį laivą, tačiau jis taip ir nebuvo nupirktas. 1925 balandžio 10 d. vyko LJS posėdis mokyklos steigimo ir laivo įsigijimo klausimais. Buvo planuojama į Klaipėdą siųsti mokomąjį burlaivį. Jam Susisiekimo ministerija netgi planavo skirti 0,5 mln. Lt. Vėliau jis būtų turėjęs pats išsilaikyti.
1925 m. rugpjūčio 25 d. Ministrų kabinetas nusprendė mokyklos nesteigti, praktikos atlikti būsimus jūrininkus siųsti į užsienį. Tačiau LJS neatsisakė idėjos Lietuvoje steigti mokyklą. Kalbėta ir apie tai, jog ji turėtų būti Klaipėdoje.
Tų pačių metų rugsėjo 12 d. susisiekimo ministro nurodymu buvo nutarta į Suomiją siųsti 16 žmonių atlikti praktiką. Jiems buvo skirta 250 Lt mėnesinė stipendija. Tuo metu buvo tikima, kad nepaplaukiojęs burlaiviu, tikru jūrininku nebūsi. Buvo pasirikta pono Eriksono Suomijoje laivininkystė, turėjusi didelę praktiką ir 17 burlaivių bei garlaivių. Ministerija iš anksto Eriksonui sumokėjo 1,5 tūkstančio litų. Beje, buriuotojo Venanto Butkaus teigimu, ir dabar Suomijoje Eriksono anūkė, pagal profesiją pedagogė, vadovauja laivybos kompanijai, turinčiai 30 laivų. Studentai turėjo praktiką atlikti trejus metus, o paskui 1,5 metų atidirbti. Į praktiką jie buvo išvartyti skubotai ir visiškai tam nepasiruošę, neturėdami supratimo, kas tai yra mokomasis laivas. Dirbo dviejuose laivuose kartu su Suomijos ir Švedijos jūrininkais. Jie pasakoję, jog 2 kartus apiplaukę žemės rutulį, patekę ir audrą, buvę žuvusių ir sužeistų. Studentai siuntę valdžiai nepasitenkinimo kupinus laiškus, kad verčiami tik sunkiai dirbti ir nėra mokomi, kad prastai maitinami. Jie atsisakydavo krauti laivus, tačiau Eriksonas nenusileido ir vertė juos dirbti.
Beje, į vieną laivų pateko daugiau miesčionių lietuvaičių, tad jie buvo net sustreikavę, nes norėję gauti už darbą 8 svarus per mėnesį, o ne 500 Suomijos markių. Taigi pirmųjų Lietuvos jūrininkų kelias į jūrą nebuvo rožėmis klotas.
Po trejų metų praktikos suomių burlaiviuose ir garlaiviuose jiems trūko laivavedybos žinių. 10 žmonių norėjo mokytis toliau. Daugelis jų vyko dirbti į užsienio laivus. Mokėsi lietuvaičiai ir Švedijoje.

Neišnaudotos geros sąlygos

Sovietmečiu labai sparčiai buvo vystomas jūrų uostas, tačiau tai nebuvo Lietuvos jūrų uostas. Klaipėda buvo internacionalinis uostas, integruotas į Sovietų sąjungos sistemą. Pasak V. Smailio, to laikotarpio negalima traktuoti kaip Lietuvos jūrinio komplekso vystymo laikotarpio, tačiau likutinę vertę jis, be abejo, turi.
1990 m. buvo geros sąlygos vystyti nacionalinę jūreivystę Lietuvoje. Tačiau vadovautasi pseudonacionaliniais motyvais, esą laivuose rusakalbės įgulos, tad geriau laivyno nereikia. Buvo sunaikintas Lietuvos okeaninės žvejybos laivynas, tuo metu buvęs vienas didžiausių Europoje. Neįvertinus gauto turto, Lietuvai buvo padaryta didžiulė ekonominė žala. Profesoriaus manymu, tik dabar pamažu Lietuvos žvejybos laivynas pradeda atsigauti.
Lietuvos visuomenė, mokslininkai priešinosi likusio laivyno privatizavimui. Pasak V. Smailio, ta kova davė šiokių tokių rezultatų, nes AB "LISCO Baltic Service" laivuose neišnyko Lietuvos vėliava.

Idėja remiama pagal išgales

Lietuvoje ilgą laiką nebuvo jūreivystės mokslo židinių. Pokario metais Klaipėdoje jau atsirado kelios laivų projektavimo įmonės. 1961 m. įkurtas Kauno politechnikos instituto Klaipėdos filialas buvo pirmas rimtas jūrinio mokslo židinys. Po 1990 m. jūrinius mokslas įgavo naują kvėpavimą. Pagrindinis jo židinys - Klaipėdos universitetas. Čia atliekami moksliniai tyrimai, rengiami jūriniai specialistai. 1998 m. Klaipėdos universitete įkurta transporto inžinerijos doktorantūra. Lietuvos jūrinis mokslas tampa solidus ir žinomas pasaulyje. Laivybos moksliniai pranešimai skaityti 39 tarptautinėse konferencijose.
1989 m. Lietuvoje atkurtas jūrų skautų judėjimas. Beje, skautai prisidėjo ir prie laivyno kūrimo. Sovietmečiu jūrų skautų tradicijas puoselėjo ir išlaikė Lietuvos išeivija. Šiuo metu skautų veiklai plėsti trūksta lėšų. Juos remia Lietuvos jūrininkų sąjunga, Lietuvos buriuotojų sąjunga, Kapitonų klubas. Olandijoje skautų būrelis, turintis 6-8 vaikus turi ir laivelį, Lenkijos skaitai turi jachtų viduržemio jūroje. Lietuvos skautai neturi jachtos mokomajai praktikai atlikti, plaukioja su olandų, švedų laivais. Tačiau Lietuvos jūrų skaitai savo kukliomis išgalėmis remia Lietuvos kaip jūrinės valstybės idėją.

"Nusiurbiamas" intelektas

Docentas Stasys Paulauskas teigia, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą daugeliu atvejų teks numatyti ir ateitį. Pasak jo, jūros artumas savaime yra vertybė, tačiau jūrinės kultūros stoka riboja ir jūrinio verslo plėtrą. Beje, pas mus žvejai nepriskiriami prie jūrininkų, nors jūrininkas yra tas, kuris turi sąsają su jūra. S. Paulausko teigimu, yra trys jūrinio ūkio sampratos: daiktinė, ekonominė ir darnioji. Daiktinė - vertinami uostas, laivai, krantinės, molai. Ekonominė - jau vertinama veikla, susisieta su jūra. Atsiranda būtinumas vystyti visus ūkio elementus. Sakykime, jeigu vystoma tik krova, nukenčia žuvininkystė ir t. t. Docento teigimu, negalima naikinti nė vienos veiklos. Jūrinis kompleksas yra visa, kas yra susiję su jūra.
Esant darniajai sampratai - jau atsiranda visai kitoks požiūris. Jūrininkas nebėra aukštesnis už žveją, ekonominiai prioritetai neturi imti viršaus. Pavyzdžiui, jau analizuojamas naftos krovos darbų didėjimas, ar to tikrai reikia. Pasak S. Paulausko, pas mus dar darniosios sampratos kol kas nėra, tačiau ir ji pasieks mus. Tada sprendimus priiminės kolegialus organas, vyraus ne pseudo demokratija, o tikroji demokratinė savivalda, išnyks partinis karjerizmas, biurokratiniai trukdžiai, vadovavimas iš centro turės būti perduotas į vietas.
Docento manymu, galima gerokai sumažinti išlaidas, skirtas ūkio valdymui, 2-3 kartus sumažinti valdininkų skaičių ministerijose, tad valdymo efektyvumas smarkiai padidėtų. Deja, šiuo metu šalies ūkis dar vystomas neproporcingai. Jo teigimu, kuriamas Vilniaus ir Kauno dipolis "nusiurbia" intelektą iš Klaipėdos. Pasak S. Paulausko, jeigu klaipėdiečiai prisimins tik istoriją ir nesirūpins ateitimi, tai jų laukia prasta ateitis.
Jo manymu, didinama naftos ir chaminių medžiagų krova uoste gali tapti pagrindine klaida. Privatizuojami sklypai pajūryje gali stabdyti transporto sistemos plėtrą. Pavyzdžiui, Šventojoje, pačiame uosto centre žemės išnuomojimas 99 metams gali turėti liūdnų pasekmių. Pasak S. Paulausko, būtina ugdyti nacionalinę jūrinę kultūrą ir ateitį kurti atsakingai.