Gigantiškos Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės "Jūra" veikla ir bankrotas susiję su daugybės žmonių ir ypač klaipėdiečių likimais. Šį kartą mūsų pašnekovas - tolimojo plaukiojimo kapitonas Žydrūnas Naujokas, ne tik plaukęs į jūrą žvejoti, bet ir dirbęs krante bei gerai pažinęs tuometinės "Jūros" vadovybės užkulisius.
Ž. Naujokas visą gyvenimą atidavė jūrai. Skaičiuojant ir mokymąsi Klaipėdos jūreivystės mokykloje (dabar Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla), susidaro 50 metų: jūromis plaukiojo 46 metus, o iš jų - 36 metus ėjo kapitono pareigas. Didžioji dalis šių metų atiduota "Jūrai", pasak kapitono, dirbta oficialiai, ir dar kelerius metus esą uždarbiavęs neoficialiai, t. y. privačiose kompanijose. Taip jis sako todėl, kad kai kurių bendrovių laivai nežinia kur buvo registruoti, o kai kurie ir apskritai neregistruoti. Kai kurios kompanijos su dirbusiais jūrininkais taip ir neatsiskaitė. Pasak Ž. Naujoko, žlungant "Jūrai" besikuriančiame privačiame versle buvo tokia makalynė, kad ką nors išsiaiškinti nebuvo jokių šansų.
Patys jūrininkai ardė laivus
Ž. Naujokas - įmonės "Jūra" žlugimo liudytojas - prisimena ir visas pavardes, saugo ir kai kuriuos dokumentus. Galima liūnai pajuokauti, kad ir jis pats taip susiklosčius aplinkybėms per prievartą buvo vienas iš jos "žlugdytojų", vienas iš kontoroje dirbusių klerkų ir ėjęs ne pačias žemiausias pareigas - buvo laivyno vyriausiasis kapitonas.
Tuo metu, kai jis buvo paskirtas eiti šias pareigas, įmonė dar turėjo 136 laivus, bet jau buvo prasidėjusi netvarka. Neretai budintys jūrininkai palikdavo laivus, nes jiems nemokėdavo atlyginimų. Pasak kapitono, jie negalėjo budėti laivuose, nes badavo, todėl išbėgdavo užsidirbti duonos.
"Tais laikais prie Vakarų laivų remonto įmonės (dabar AB Vakarų laivų gamykla - Aut. past.) veikusiame "barachlyne" mačiau net kapitono rangą turinčius vyrus, užsimaukšlinusius kepures ant akių, užsidėjusius akinius ir pardavinėjančius visokius niekus. Jūrininkai, kurie budėdavo laivuose, ardydavo spalvotąjį metalą ir pardavinėdavo. Visą budėjimo laikotarpį jie ardė laivą, kurį turėjo saugoti. Štai prie ko buvo privestas laivynas. Mes darėm viską, ką galėjome, rašėme visokius raštus - ir EBSW koncerno, "prichvatizavusio" šalyje dešimtis stambių įmonių, atstovui Aurelijui Simaškai, buvusiam vienam iš "Jūros" likvidatorių. Rašėm net policijai. Ji atsakė trumpai, kad nesikiš, pati įmonė turi tvarkytis. Važiavom ir į Vilnių, į departamentą su ponu Eugenijumi Urbonavičiumi, buvusiu susivienijimo "Litrybprom", kuris vėliau tapo įmone "Jūra", vadovu, anksčiau turėjusiu ministro rangą. Tiesa, tuo metu jis jau nebebuvo vadovas. E. Urbonavičius klausė: "Ką jūs darote?" Bet net su juo niekas nešnekėjo. Vilniuje mes buvome nereikalingi. Tie, kurie turėjo įtakos, kurie savo protu galėjo gelbėti situaciją, buvo varomi šalin", - pasakojo tolimojo plaukiojimo kapitonas.
Nuomoti neleido
"Kai A. Simaškai patariau, kad laivus reikia nuomoti, pasakė, kad neužsiimčiau demagogija. "Jokių nuomojimų, laivus į metalo laužą, pinigus pasidedi ir esi ramus", - sakė jis. Su kapitonu Algirdu Paročka norėjom švedams išnuomoti vieną laivą. Neleido. Sakom, jūrininkai liks be darbo. Atsakė, kad jauni vyrai darbo susiras, badu nemirs. Taip, laisvoje Lietuvoje dėjosi tokie dalykai. Į įmonę buvo siunčiami tie specialistai, kurie vėjais paleido visą jos turtą. "Jūros" turto, įskaitant ir 229 laivus ir apie 200 pastatų visoje Lietuvoje, vertė vienu metu buvo beveik 8 milijardai rublių. Jis negalėjo dingti be pėdsakų. Lengvąją mašiną galima pavogti detalėms ir tai policija suranda. O juk dingdavo laineriai, sveriantys tūkstančius tonų", - stebėjosi Ž. Naujokas.
Kapitonas prisiminė, kaip buvo parvarytas į Klaipėdą laivas "Vydūnas". Jis buvo išnuomotas islandams, nuomos sutartis dar galiojo ne mažiau kaip metus, bet buvo pasiųsta įgula iš Lietuvos, kuri užėmė laivą ir parvarė. Islandai padavė lietuvius į teismą, Londonas pripažino, kad lietuviai kalti, pastarieji paprašė taikos sutarties ir atlygino nuostolius.
Apiplėšė bankas
Negali kapitonas Ž. Naujokas pamiršti ir įdomios istorijos, kai Žemės ūkio bankas iš "Jūros" perėmė 25 pačius geriausius laivus su visa brangia, vos ne kita tiek kainuojančia įranga. Pasak jo, bankas esą juos pavogė, pasinaudojęs proga, o vėliau tas turtas buvo žiauriai naikinamas. Tolimojo plaukiojimo kapitonas neneigia, kad bankas laivus perėmė už skolas, bet mano, kad jis pasiėmė 10 kartų didesnį turtą. Šiaip norint laivą išregistruoti reikėdavo vargti savaitę, o tąkart 25 laivai buvo perregistruoti per vieną naktį. Sekretorės dirbo visą naktį, nes viską reikėjo padaryti skubiai.
SUGRĮŽIMAS. Jūros laivas "Vydūnas" į Klaipėdos uostą grįžo skandalingai.
Ž. Naujokas prisiminė plaukiojančiosios bazės "Steponas Girėnas", Lietuvos "Titaniko", kurį norėjo nupirkti amerikiečiai ir pastatyti prie Bostono, istoriją. Laivas plaukiojo Pietų Atlanto vandenyne prie Angolos, turėjo visus galiojančius registro dokumentus, naujausią aparatūrą, palydovinę sistemą, bet buvo duotas nurodymas jį nuplukdyti ir supjaustyti kaip metalo laužą. Kapitonas Juozas Liepuonius atsisakė tai daryti, bet atsirado kitas kapitonas. Laivas į metalo laužą esą buvo parduotas už kapeikas. "Praėjo daugiau kaip dvidešimt metų, o mes vis dar bijome atvirai pasakyti, kas tada vyko. Aš mačiau tuos asmenis, atvykusius iš Indijos tartis dėl laivo pardavimo į metalo laužą", - sakė Ž. Naujokas.
Pjaustė "gyvus"
Ž. Naujokas plaukiojo su naujaisiais laivais, statytais Vokietijoje, pavyzdžiui, "Onuškės", "Okulovka", "Bestuževo" ir kt. Jų tipas "Atlantik 33", automatikos klasė Nr. 2. Jie turėjo du šaldymo rotorius, kurių kiekvieno galingumas - beveik 30 t per parą. Tie laivai buvo mažesni už didžiuosius žvejybos tralerius ir jų įgulos buvo trigubai mažesnės, tačiau jie vykdė tą patį planą kaip ir didieji, nes juose viskas buvo automatizuota. Tai buvo modernūs laivai.
"Kai prasidėjo "Jūros" laivų pjaustymo į metalo laužą vajus, tiems laivams tebuvo tik 8 metai. Savo akimis mačiau, kaip pjaustė. Nors Lietuvoje pagal įstatymus nebuvo galima to daryti dėl ekologijos reikalavimų, tačiau prie Malkų įlankos vienoje krantinėje laivai buvo pjaustomi slapta. Atsimenu tą vietą, kurioje buvo sudorota apie porą dešimčių laivų, - pasakojo Ž. Naujokas. - Jau dirbau krante. Man paskambino antrasis mechanikas ir pranešė, kad pjausto mūsų laivą "Bestuževo". Nepatikėjau, bet iš karto paskambinau į prokuratūrą. Įsivaizduojate, naujas laivas, jam buvo apie 8 metus, ne daugiau. Jame nerūdijantys vamzdžiai, keliasdešimt tonų spalvotojo metalo, kuras, naujausi vokiečių gamybos baldai kajutėse, 2 pagrindiniai ir 4 pagalbiniai varikliai, radijo, navigacinė aparatūra ir t. t. Nuvažiavęs pamačiau "gyvo" laivo, galėjusio plaukioti dar 20-30 metų, borte išpjautą skylę tiek, kad galėtų privažiuoti sunkvežimis. Tai juk tas pats, kas gyvam padarui iškrapštyti vidurius. Vaizdas buvo šiurpus: krauna į mašiną šiluminę ir kitokią izoliaciją atskirai, spalvoto metalo vamzdžius atskirai, vieni siurbia kurą, kiti ardo navigacinius prietaisus.
Kai įėjau į vidų, mane apėmė siaubas - šitaip draskomas laivas. Iki šiol nesitiki, kad taip buvo daroma, prisimenu tai kaip baisiausią košmarą. Tada, išėjęs iš laivo, pagalvojau, kad šiame pasaulyje praradau viską. Juk plaukiojome tokiame puikiame kūrinyje, tai buvo mūsų gyvenimo svajonė. Viešpatie, kaip mes tuos laivus mylėjome, gerbėme. Tai buvo mūsų namai, mes juose gyvendavome, pamatėme pasaulį. Mums buvo didelė garbė jais plaukioti, ir džiaugsmas. Parskrisdavome čia į krantą savaitei dviem ir vėl išskrisdavome. Tada, stovėdamas prie sumaitoto laivo, verkiau ir aš kaip mažas vaikas. Buvo naikinama jūrinė dvasia ir mūsų tikėjimas, svajonės, noras būti jūrininkais. Bijau, kad niekas niekada taip ir neatsakys į klausimą, kodėl mes taip padarėme - pjaustėme "gyvus" laivus. Verkė kapitonai juos palikdami", - pasakojo Ž. Naujokas.
Beje, iš prokuratūros jis gavo velnių už dezinformaciją, už melą. Jam buvo pasakyta, esą laivai nepjaustomi, ir dar pagrasinta, kad nemeluotų. Norėjo nuvežti, parodyti, bet pareigūnas padėjo telefono ragelį. Ėjo Ž. Naujokas ir pas likvidatorių, šis prašė nesikišti.
Kodėl nieko nedarė?
Norint nustatyti, kad laivas tinkamas tik metalo laužui, turėjo būti sudaryta komisija, parengta laivo nurašymo metodika. "Jūroje" dirbę specialistai, bent jau Ž. Naujokas, tokių dalykų nežinojo. Jis sako nematęs nė vienos komisijos. Tiesa, buvusi viena komisija iš Vilniaus, kurios nariai neskyrę laivo priekio nuo galo. Štai tokio lygio žmonės sprendė laivyno reikalus. Vienoje komisijų buvo net pats žemės ūkio ministras. Pamatęs vieną laivą, pasidžiaugė, kad gražus. Tuometinis ministras atvirai prisipažinęs Ž. Naujokui, kad Vilniuje apie laivyno reikalus nieko neišmaną, tad ir tvarkytis su juo negali. Ministras išvažiavo, o gražuolis buvo išvilktas supjaustyti į metalo laužą.
ISTORIJA. Kapitonas Ž. Naujokas Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje "Žemynos" moksleiviams pasakojo apie žvejybą tolimuose vandenynuose.
Klausiau kapitono, kodėl niekas nieko nedarė, o tik žiūrėjo ir baisėjosi, kad pjaustomi "gyvi" laivai. "Galėjai šaukti, verkti, geriausiu atveju tave būtų surišę ir nuvežę į Bangų gatvę. Mus vadino kvailiais, aiškino, kad mes niekaip negalime suprasti, kad laivynas Lietuvai nereikalingas, - pasakojo Ž. Naujokas. - Ką mes turėjome daryti, jeigu tie, kurie naikino laivyną, turėjo visas teises? Likvidavimo administratoriui pakakdavo parašyti raštą, ir laivas buvo supjaustomas kaip metalo laužas. Kad greičiau procesas vyktų, vienu popieriumi buvo pasmerkiama kartais vos ne 10 laivų iš karto. Būdavo prierašas, kad laivo remontui reikia daugiau lėšų, nei jis pats kainuoja. O kas tai apskaičiavo? Bet tų stebuklingų žodžių užteko, Vilniuje būdavo dedamas reikiamas parašas, ir laivas supjaustomas. Kapitonai nerado užtarimo Vilniuje, o Klaipėdoje jo ieškoti buvo beprasmiška. Kapitonai perplaukė vandenynus, atlaikė uraganus, o krante buvo bejėgiai. Vienas kitas bandė kažkiek protestuoti, bet jokių rezultatų."
Laužas - greiti pinigai
Paklaustas, kodėl laivai buvo pjaustomi kaip metalo laužas, o ne parduodami, Ž. Naujokas atsakė: "Kad arduotum, rekia su kokia nors valstybe sudaryti sutartį. Naujas laivas, kaina žinoma, vyksta didelė varginanti ceremonija, viskas išeina aikštėn ir valstybės neapgausi.
Parduoti į metalo laužą buvo kur kas paprasčiau ir buvo galimybių pasidalinti pinigus. Būdavo susitarta dėl pardavimo, tarkime, už pusę kainos, o apiforminamas pardavimas kaip į metalo laužą už juokingą sumą. Jau buvo prieita prie to, kad už toną metalo buvo mokama vos ne 30-50 Lt, juk nebuvo jokios metodikos, jokių komisijų, jokios kontrolės. Valstybei - kapeikos, o kiti pinigai pasidalinami. Geri laivai buvo parduodami į metalo laužą norint gauti greitus pinigus. Visa tai darė nusikalstama grupuotė, kurios narių buvo visur, net ministerijoje. Auksinis verslas buvo parduoti laivus į metalo laužą, ir tai buvo greitas verslas. Baisiausia, kad visa tai jiems leido daryti Lietuvos Vyriausybė. Žinoma, buvo klapčiukų ir pačioje įmonėje, pinigai buvo vežami į Vilnių."
Sunku dabar patikrinti, ar kapitonas sako tiesą, ar turi pagrindo jo įtarinėjimai, tačiau jūrininkai ne kartą yra pasakoję, jog matė "Jūros" laivus, parduotus kaip metalo laužas, puikiausiai dirbančius toliau.
"Rusai išvažiuodami iš Lietuvos taip ir sakė, kad lietuviai laivyną patys sunaikins. Taip ir atsitiko. Lietuviai savo rankomis naikino savo laivus. Pasaulis to nesuprato. Norvegai norėjo išgelbėti 40 laivų, bet buvo daroma viskas, kad jie būtų išvaryti. Brazilai siūlė žūklės rajoną, norėjo net padėti aprūpinti laivus viskuo, kas būtina. Praėjo daugiau kaip 20 metų, ar galime pasakyti, kiek laivų sunaikinta buvo? Prokuratūra tyrė, daug bylų buvo, kaltų nerasta. Kodėl iki dabar niekas tuo nesirūpina, niekas negali pasakyti, kiek ir kodėl visko buvo sunaikinta? Ar todėl, kad "Jūros" archyvo dokumentai buvo išvežti į šiukšlyną?" - klausia Ž. Naujokas.
Atpirkimo ožiai
"Mane iš jūros iškvietė tada, kai laivynas buvo jau pasmerktas. Mes, kapitonai - aš, Algirdas Paročka, Arvydas Narmontas, buvome iškviesti iš jūros todėl, kad reikėjo kažką pastatyti prie valdymo pulto, kad paskui esant reikalui būtų galima suversti visą kaltę ir teisti. Mane ne kartą kvietė į prokuratūrą. A. Paročką teismai užtampė. Buvo 14 teismų procesų, ir visus jis laimėjo. Po jo mirties praėjus pusei metų jo žmona dar gavo kvietimą į teismą. Teismo procesai buvo pasityčiojimas. Tie, kurie sunaikino laivyną, pasielgė daug gudriau nei mes - pasiėmė pinigus, užsiėmė gerus postus, išsidalino ordinus arba tiesiog dingo pasikeitę pavardes.
Mes jau nieko negalėjome padaryti, nes laivyno naikinimo mašina buvo įjungta. Spaudoje pasipylė straipsniai, kad Lietuvai sovietinis laivynas nereikalingas. Vilnius skambino visais varpais, kad laivynas nereikalingas. Kaip tai nereikalingas? Jį juk buvo galima išnuomoti, parduoti. Kam reikėjo jį naikinti, paversti metalo laužu, vogti vieną kitą laivą arba beveik už dyką parduoti? Trumpai tariant, laivynas buvo sunaikintas pagal paprastą rusišką formulę - ir daiktų nėra, ir vagysčių nebuvo", - prisiminimais dalijosi Ž. Naujokas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą