Kinijoje laivai statomi perpus pigiau nei Europoje

Tolimojo plaukiojimo kapitonui Juozui Liepuoniui pernai pusę metų teko gyventi Kinijoje. Prižiūrėjo ir priėmė ten portugalų kompanijai pastatytą naują laivą. Pasak jo, dabar apie 60 proc. visų pasaulio laivų statoma šioje šalyje.

Kapitonas J. Liepuonius dirbo liūdnai pagarsėjusios Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės "Jūra" plaukiojančiosiose bazėse, kurių įgulas sudarydavo daugiau kaip 200 žmonių. 1992-aisiais, kai lietuvių kalba laive dar buvo didžiulė retenybė, šių eilučių autorius, apsilankęs J. Liepuoniaus vadovaujamoje plaukiojančiojoje bazėje "S. Girėnas", buvo giliai nustebintas, išgirdęs oficialiai skambančią savąją kalbą.

"Jūra" bankrutavo, kapitonas J. Liepuonius nuo 1997 m. dirba užsienio vidutinio ir didelio tonažo bendruosius krovinius gabenančiuose laivuose, plaukiojančiuose su Portugalijos II registro vėliava ir priklausančiuose tai pačiai portugalų kompanijai. Dabar jis vadovauja įguloms iki 20 žmonių. Plaukiojo Pietų Amerikos, Vakarų Afrikos, Pietų Europos rajonuose, o pastaraisiais metais Indijos vandenyne. Reiso trukmė - iki 6 mėnesių.

Pasakojama, kad šis kapitonas ne tik pats gerai įsitaisąs, bet dar ir lietuvišką įgulą suformuojąs laive. Pats jis juokauja, kad labiausiai vertina žemaičius ir suvalkiečius, o paskui visus kitus. Priešingai nei dabar vykdoma politika, J. Liepuonius pirmenybę teikia vyresnio amžiaus žmonėms. Jis stengiasi neimti žmonių iki 30 metų amžiaus. Pasak jo, 50-60 metų žmogus - pats tas darbininkas: jau nebekvailios, charakteris susiformavęs. Tad šio kapitono įgulas sudaro tik vyresnio amžiaus žmonės.

Atlyginimai portugalų laivuose, pasak J. Liepuoniaus, geri, Klaipėdoje mažai kas tokius gauna. Žinoma, kartais tenka įtikinėti laivo savininką, kad norint pasamdyti sumanius specialistus, reikia mokėti gerus atlyginimus. Ekonominės krizės niuansai ir Portugalijoje jau šiek tiek juntami: atlyginimai vadovams truputį sumažinti, o jūreiviai dėl to dar nenukentėjo.

Kapitonai jau kitokie

Tolimojo plaukiojimo kapitonas J. Liepuonius (kairėje)jūromis ir vandenynais plaukioja jau apie 30 metų.

Paklaustas, ar jo užduotis dirbant Portugalijos kompanijoje buvo laivu nugabenti krovinį iš taško A į tašką B, J. Liepuonius atsakė: "Tai jau praeitas etapas ir pats lengviausias darbas. Dabar laivo savininkas tave samdydamas mažai domisi navigaciniais sugebėjimais. Šiais laikais kapitonui svarbu išmanyti ir komercinius dalykus. Reikia mokėti diplomatijos gudrybių. Kartais tenka sutikti su tuo, kad stalas yra šviesus, nors iš tikrųjų jis tamsus.

Tie sunkumai man įdomūs. Kartais galvoji - viskas, padėtis be išeities, nepavyks su savininkais pasirašyti sutarties. Tada sprendi galvosūkį kaip šachmatų lentoje. Buvo, kad ir per audrą atrodydavo, jog jau laivas neatlaikys, paslapčia dalindavomės liemenes. Svarbiausia nesutrikti.

Žinoma, dirbdamas užsienyje turi išmanyti tarptautinės jūrų teisės dalykus. Jeigu būni Pietų Amerikos ar Afrikos šalyse, reikia žinoti ir tų šalių įstatymus. Privalai mokėti laviruoti, kad laivo savininkas patirtų kuo mažiau nuostolių, kad krovinys būtų pristatytas laiku ir saugiai.

Kitą kartą atrodo, kad viską gerai darai, o pasirodo, esi per daug aktyvus, trukdai. Turi surasti vidurį, būti nei per daug aktyvus, nei per daug pasyvus. Konkurencija didelė. Jeigu būsi vertinamas, įgysi pasitikėjimą, tau mokės ir atitinkamą atlyginimą.

Laikai pasikeitė, reikalavimai taip pat. Anksčiau pakakdavo mokėti jūrinę anglų kalbą, dabar to negana. Anglų kalba dabar būtina kaip "Tėve mūsų..." Turėjau turėti bent bendrą supratimą apie portugalų kalbą, teko pramokti ispanų kalbos, nes ja reikėjo rašyti ataskaitas. Jeigu dažnai užsuki į uostus, kuriuose kalbama prancūziškai, turi bent šiek tiek galėti susikalbėti ir ta kalba."

Kinai laivą stato ant nuolaidaus pagrindo.

J. Liepuonius baigė ne tik jūreivystės kolegiją Liepojoje, bet ir tarptautinių santykių istoriją Vilniaus universitete. Tai jam padėjo naujame darbe.

Paklaustas, ar ir Lietuvoje keliami tokie reikalavimai kapitonui, atsakė: "Pas mus kas 5 metus reikia patvirtinti kvalifikaciją. To pasaulyje seniai nėra. Praktiškai dirbantiems specialistams dokumentai pratęsiami automatiškai. Lietuvoje šioje srityje elgiamasi senamadiškai."

Vilkina darbus

Ilgą laiką J. Liepuonius plaukiojo portugalų laivu "Blue Ice". Kai pradėjo dirbti, jam buvo 12 metų, dabar jis jau 17 metų. "Stengiuosi nelakstyti po laivus. Įdedi į laivą dalelę savo širdies ir jis tau brangus", - sako jis. Net kai įgula keičiasi, kapitonas iš karto mato, kurie žmonės yra sezonininkai, o kurie prisiriš prie laivo, prie įgulos.

Pernai išvyko sausio mėnesį, o grįžo namo vėlyvą rudenį. Mat pusę metų teko būti Kinijoje, priiminėjo naują tai portugalų kompanijai statomą laivą "Jobaba Rio", paskui dar su juo plaukė į reisą, trukusį 4 mėnesius. "Viskas gerai, jokių didelių gedimų nebuvo", - sakė kapitonas.

Kinijoje yra ir valstybinių laivų statybos kompanijų, bet daugiausia stato privačios. Laivą "Jobaba Rio", kurio tonažas - daugiau kaip 30 tūkst. tonų, kinai pastatė per 18 mėnesių. Pasak J. Liepuoniaus, jie mėgsta įsipareigoti padaryti anksčiau, o paskui dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių pradeda vilkinti darbus, mat kaina gali išaugti 20-30 proc. Jie mato, kad savininkui labai svarbu, jog laivas būtų pastatytas laiku, kaip sutarta. Pradeda tempti laiką tikėdamiesi, kad savininkas atsisakys to laivo, tada jie parduosią jį kitam. Suprantama, panaudoti pinigai būtų grąžinami, tačiau jie dar uždirbtų papildomai parduodami nauja kaina.

Laivas į vandenį nuleidžiamas ant pripūstų plūdurų.

Pasak J. Liepuoniaus, Kinijoje reikėjo itin daug diplomatijos, daug ginčytis, analizuoti sudarytą sutartį, sekti laivo statybos eigą. Teko nemažai padėti sveikatos, ne vienas žilas plaukas atsirado. "Jeigu kinai užsispiria, labai sunku, tačiau draugiškai šnekėdamasis galų gale susitari su jais", - pasakojo kapitonas.

Stato paprasčiau

Pasak J. Liepuoniaus, kinai naudoja paprastesnius metodus nei pas mus. Laivą jie stato ant nuolaidaus pagrindo, paskui pripučia plūdurus ir taip jis nuleidžiamas į vandenį. Užtat ir sąnaudos, ir kapitaliniai įdėjimai daug mažesni.

Vidutinio laivo pastatymas Kinijoje kainuoja apie 25-30 mln. eurų, Europoje toks kainuotų apie 70-100 mln. eurų. Jeigu kinams dėl ko nors pareiškiamos pretenzijos, jie atsako: "Juk jūs žinojote, kad Kinijoje statote laivą."

"Be abejo, kiniška kokybė yra kiniška, tačiau nemažai pasaulio stambių laivybos kompanijų stato laivus šioje šalyje, nes čia jų kaina - pusė tos, kuri yra Europoje, ar net dar mažesnė. Jų pastatyti laivai tarnauja 10-15 metų. To pakanka. Vėliau savininkai laivus parduoda vadinamosioms trečioms šalims", - sakė kapitonas.

Kinai pastato tik korpusą, sumontuoja elektros įrangą, o visi prietaisai yra perkami užsienyje. Beje, didžioji jų dalis irgi yra pagaminta Kinijoje.

Visi svarbiausi mechanizmai, sakykime, pagrindiniai varikliai, yra atvežami iš Danijos ar Japonijos, radijo įranga - tik iš Japonijos.

Privaloma aukoti Budai

Pasak J. Liepuoniaus, Kinijoje, pirotechnikos tėvynėje, žmogus gimsta - šaudomos raketos, nes reikia Budai pranešti apie tai, miršta - vėl šaudomos. Visi renginiai šioje šalyje neapsieina be pirotechnikos. Visada Budai padengiamas stalas, uždegamos žvakės. Ne išimtis ir laivo nuleidimas į vandenį. Ant jo priekio būna pakabintas didelis vainikas. Kai pradeda šaudyti, per dūmus ir laivo beveik nebematyti.

Laivą nuleidžiant į vandenį būtina Budai paaukoti paršiuką, o prieš tai jo atsiprašyti. Tik tada laivą lydės sėkmė. Bet kokios šventės Kinijoje metu turi būti paruoštas vaišių stalas Budai.

Svarbiausia - auka Dievui. Visi gamyklos vadovai, inžinieriai atsistoja priešais laivą ir Budai padengtą stalą ir dėkoja Dievui.

Suprantama, kapitonui J. Liepuoniui irgi teko aukoti. Jis pasiklausė, ką reikia sakyti aukojant. Patarė pirmiausia atsiprašyti paršiuko, kad tenka jį paaukoti. Dėkoti buvo galima kokia nori kalba, kad ir lietuviškai.

Be kinų tradicijų, lietuvis kapitonas dar sudaužė šampano butelį į laivo korpusą.

Ekonomikos banginiai

Kinijos televizija pranašauja, kad pasaulio ekonomikos banginiai artimiausioje ateityje bus Kinija, Japonija, Indija, na, dar ir Pietų Korėja. "Sprendžiant iš visų tempų, tai visai galimas dalykas. Man teko būti viename Kinijos regione, į pietus nuo Šanchajaus, kuris visas yra laisvoji ekonominė zona. Žmonės ten gyvena taip, kaip ir pas mus Lietuvoje. Netgi geriau: jų automobiliai naujesni, kainos per pusę mažesnės. Tik labai geri maisto produktai kainuoja brangiau nei pas mus", - pasakojo kapitonas.

Viskas, kas gyva gamtoje, Kinijoje yra valgoma. Parduotuvėse šalia mėsos, vištų, ančių yra ir varlių, ir šunų, ir gyvačių.

Šalyje persipynę ir kapitalizmo, ir socializmo bruožai. Vaikai pionieriai sveikinasi gatvėse, partiniai rinkimai vyksta net laivų statyklose.

Kaimuose dar yra daug likusių įvairių senovinių reliktų, kai kur žemė apdirbama jaučiais. Kinai mano, kad pasaulyje netolimoje ateityje vyraus geltonoji rasė, nes baltoji eina susinaikinimo link. J. Liepuonius įsitikino, kad iš kinų yra ko pasimokyti ir mums.

Kinai labai darbštūs žmonės. Jie neturi nei šeštadienių, nei sekmadienių. Tomis dienomis poilsiauti gali tik valstybės tarnautojai. Jie švenčia Naujuosius metus dvi tris savaites ir vasarą - šeimos šventę, kitų atostogų neturi. Žmonės ten labai daug dirba ir neprotestuoja, nes to reikia jų šaliai.

Vidmantas MAŽIOKAS