Klaipėdietiški klausimėliai.

Leipstame juokais žiūrėdami laidą "Klausimėlis". O kaip patys atsakytume į tokius labai klaipėdietiškus klausimus: kas yra jachta, jachtklubas, marina, muziejinis uostas? Šių sąvokų neišsiaiškinę uostamiesčio niekada nesutvarkysime, o jeigu ir sutvarkysime, tuoj reikės tvarkyti iš naujo. Taip, kaip mūsų Seimui įstatymus.

Jachta

Jachta - bet koks laivas, skirtas sportui ar pramogai. Skirtingai nei automobiliuose jachtose keleivių nebūna iš principo. Jose visi yra laikomi įgulos nariais nepaisant amžiaus, lyties ar patyrimo laipsnio. Kaip ir laive jachtoje demokratijos nėra. Visi privalo klausyti jachtos vado. Už jachtos ir įgulos saugumą atsako jis ir tik jis, o ne koks nors pareigūnas. Jachtos yra kilnojamasis turtas, bet ne transporto laivai (žodis "transportas" reiškia keleivių ar krovinių gabenimą). "Privalomas" jachtų registravimas tėra tik vienas iš okupacijos laikų stereotipų. Tada labai saugota, kad niekas nepabėgtų į Švediją. Net menkiausios plaukiojimo priemonės būdavo griežtai registruojamos, kasmet tikrinamos ir akylai stebimos. Užtat registravimas ir buvo grynai valdiškas reikalas. Kito kelio ir nebuvo, nes visos visuomeninės organizacijos buvo uždraustos. Laisvose šalyse dalis jachtų yra visiškai neregistruotos, be jokių numerių ant burių. Tik dėl senos jūrinės tradicijos jachtos, kaip ir civiliniai laivai, ant bortų turi užrašytą vardą, prirašymo uostą ir sutrumpintą klubo pavadinimą.
Praktiniais sumetimais jachtų savininkai buriasi į klubus - jachtklubus, kurie registruoja ne tik savo narius, bet ir jų jachtas. Tie, kas nori savo jachtas apdrausti ar parduoti, jas įregistruoja draudimo bendrovėse. Privalomas dalykas jachtai yra valstybinė vėliava. Niekur neregistruotos jachtos savininkas iškelia savo šalies vėliavą. Tai yra kiekvieno piliečio teisė. Pilietis yra savo šalies suverenas. Iš jo mokamų mokesčių išlaikoma valdžia tarnauja tautai, bet ne atvirkščiai.

Jachtklubas

Jachtklubas yra buriavimo (arba motorlaivių sporto, arba irklavimo) mėgėjų klubas. Tai visuomeninė organizacija. Tokios draugijos pastatai, būstinė, uostas irgi vadinami jachtklubu. Tokia jau yra tradicija. Pagal tą pačią tradiciją buriuotojų klubas jachtklubu tampa tik tada, kai gali įregistruoti ne mažiau kaip 10 jachtų. Visos draugijos ir klubai registruoja savo narius, o jachtklubai dar ir savo narių jachtas. Tai viena iš svarbiausių jachtklubų pareigų (greta ugdymo ir edukacijos, disciplinos, tradicijų palaikymo, turizmo skatinimo, sportinės veiklos, techninės kūrybos, ekologijos, paveldo ir t. t.).
Valstybė ir savivaldybės remia savo piliečių klubus bei draugijas. Parama iš esmės pasireiškia tokių draugijų veiklai reikalingų patalpų, teritorijos nuoma lengvatinėmis sąlygomis (panaudos sutartimi). Be to, įstatymas draudžia valstybės institucijoms ir pareigūnams kištis į visuomeninių organizacijų veiklą. Šitaip yra ginamas bei skatinamas organizacijų savarankiškumas.
Jachtklubai turi būstinę su oficialiu adresu, kurioje laiko savo dokumentus ir kitą turtą. Jachtos laikomos skirtoje akvatorijoje ar prieplaukoje, o žiemai iškeliamos į krantą. Remontui ir inventoriaus (stiebų, burių ir t.t.) laikymui statomi erdvūs elingai. Piliavietėje tebestovi vienas iš buvusių penkių tokių prieškario elingų. Kiekvienas jachtklubas privalo turėti savo ceremonijų ir paradų aikštę su vėliavų stiebu - flagštoku. Uostamiesčiuose vėliavos keliamos kitaip ir ant kitokių stiebų nei žemyno miestuose. Jūrinės vėliavos yra kitokios. Jos Europoje net ir vadinamos visai kitu žodžiu. Kasdieninis vėliavų pakėlimas jachtose ir klubo flagštoke yra pati svarbiausia jūrinė tradicija.

Marinos

Šis žodis naujadaras. Po karo laisvojo pasaulio buriavime įvyko didelis lūžis. Sportinis buriavimas, tapęs profesionaliu, prarado turėtą populiarumą. Užtat turistiniai plaukiojimai netikėtai ėmė vystytis tokiais tempais, kad tradiciniuose Europos jachtklubuose nebeliko vietų. Turtingi žmonės savo jachtas ėmė laikyti toli nuo namų - šiltuose kraštuose. Tokioms jachtoms laikyti statomi komerciniai jachtų uostai - marinos. Skirtingai nuo jachtklubų, jokių privilegijų jos neturi. Jos negauna paramos ir tarptautinių fondų, nes verslui visai nerūpi organizaciniai, disciplinos, jachtų registro, kvalifikacijų, klubinės kultūros ir tradicijų, pamainos ugdymo, regatų ir panašūs reikalai. Marinų tikslas yra tik pelnas ir nieko daugiau.
Statistika porodė, kad mūsų platumose marinos išsilaiko, jei jose ištisus metus stovi ne mažiau 400 jachtų. Mūsuose yra apie 150 jachtų iš viso. Lietuvoje dėl ekonominio nuosmūkio, dirbtinai daromų suvaržymų, kliūčių ir persekiojimo normalių buriuotojų nedaugėja. Turtingi žmonės savo jachtas irgi laiko ten, kur nėra žiemos. Visa tai reiškia, kad tikrų pelningai veikiančių marinų Lietuvoje bus dar negreitai.

Muziejiniai uostai

Tai irgi naujadaras. Prieš keturis penkis dešimtmečius Europoje staiga susidomėta jūrine kultūra ir jūriniu paveldu. Senieji burlaiviai, tiek daug pasitarnavę žmonijai, sparčiai nyko. Visi suprato, kad greitai pasaulis jų nebematys. Istorinius laivus gelbėti būrėsi savanoriškos organizacijos. Tokios draugijos ir yra vadinamos Muziejiniais uostais. Jie nesiekia ieškoti skenduolių, o iškeltus juos laikyti krante ar muziejuose. Kiek galėdami laivus restauruoja, o atstatę iki tinkamos būklės plaukioja jais, atlieka įspūdingas keliones jūromis, dalyvauja sąskrydžiuose, uostamiesčių šventėse. Vieno tokio burlaivio garbei klaipėdiečiai pastatė net garbės knechtą Buriuotojų krantinėje. Muziejiniai uostai koordinuotai ir vieningai veikia visose jūrinėse šalyse, leidžia savo žurnalus su nepaprastai vertinga informacija. Atskirais atvejais pagal išlikusius brėžinius statomos tikslios garsių burlaivių, garlaivių ar kitokių istorinių laivų kopijos. Mūsų jūrų muziejus istorinius laivus laiko iškeltus ant betoninių pamatų. Taip buvo liepta anais laikais, kai muziejus kūrėsi. Bet atsirado entuziastų, kurie troško pamatyti Kuršių marias su didingais kurėnų burių siluetais, o vėliau ir kitais ne mažiau garsiais Klaipėdos burlaiviais. Jie savo darbą gana sėkmingai darė. Burlaivis PEER GYNT Norvegijos Colin Archer klube žinomas taip pat, kaip norvegų ANNA AF SAND Klaipėdoje. Kai Klaipėda Jūros šventės proga paskelbs istorinių burlaivių sąskrydį, gal ir mes senajame Dangės uoste pamatysime kokį šimtą tikrų, vienas už kitą gražesnių burlaivių su įvairių šalių vėliavomis. Tada bent galėsime įsivaizduoti, kaip atrodė mūsų uostamiestis tada, kai dar vadinosi Karališkuoju jūrų ir prekybos miestu. Ne taip jau ir sudėtinga. Tereikia iš anksto - prieš metus - pakviesti.