Klaipėdos uostas kvepėdavo silkėmis...

Retrozona

Prisiminimais netgi iš tų laikų, kai kursantai praktiką laivuose atlikdavo ir dirbdami kūrikais, dalijasi buvęs vyr. mechanikas Albertas Valantiejus, transportiniame Lietuvos laivyne išdirbęs per 40 metų.

Iš Raseinių rajono mokytis į Jūreivystės mokyklą Klaipėdoje (dabar Lietuvos jūreivystės kolegija) Albertas atvyko 1956-aisiais. Tada atsirado pirmosios lietuvių grupės, kurių iki tol nebūdavo. Žinoma, nors žadėta mokyti lietuvių kalba, tačiau beveik visi dalykai vis tiek buvo dėstomi rusų kalba. Nieko nuostabaus, nes laivavedžiams ir mechanikams reikalingi lietuviški vadovėliai pradėjo atsirasti tik pastaraisiais metais.

Tuometinius vaikinus iš kolūkių Jūreivystės mokykla uostamiestyje viliojo tuo, jog čia jie buvo maitinami nemokamai, gaudavo aprangą ir dar 100 rublių stipendiją. Palyginti su kolūkyje uždirbtomis kapeikomis, tai buvo dideli pinigai.

Pirmasis jūrinis avarinis vilkikas "Rambynas", atplukdytas į Klaipėdą. Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Anglį - už borto

1958-1959 metais atliekant praktiką Albertui dar teko padirbėti kūriku plaukiojančiosiose bazėse, varomose garo mašinom, kurios surinkdavo iš žvejybos laivų silkes. Jos plaukdavo iki Islandijos ir atgal į Klaipėdą.

"Anglis būdavo smulki, blogai degdavo. Ją reikėdavo atsivežti karučiais. Per štormus tai padaryti būdavo sunku. Sudegintos anglies uoste išpilti nebūdavo galima, nors tais laikais ekologinis klausimas neegzistavo. Užtat kai tik laivai išplaukdavo pro jūros vartus, tuoj ją į liftą ir už borto", - pasakojo buvęs mechanikas.

Silkinės ekspedicijos

1960 m. baigęs mokyklą Albertas norėjo patraukti į Tolimuosius Rytus, kur jūrininkai gaudavo didelius uždarbius, tačiau nacionalinių kadrų tenai neleido - reikėjo atidirbti.

Pradėjo dirbti tuometinėje Okeaninėje žvejybos laivyno bazėje, dalyvavo vadinamosiose silkinėse ekspedicijose Šiaurės jūroje. "Prie laivo "nosies" pririšti dreifuodavo 3 kilometrų ilgio tinklai, ištraukdavo po 60 tonų silkių. Būdavo, kad visi tie didieji tinklai su visomis žuvimis nuskęsdavo, jos likdavo pūti. Žvejojama buvo barbariškai", - prisimena Albertas.

Šio skęstančio žvejybos tralerio įgula buvo išgelbėta

Silkės būdavo sūdomos 100-120 kg talpos statinėse, žiemą su galvomis, vasarą - skrodžiamos. Kai laivai parplaukdavo, visas Klaipėdos uostas kvepėdavo silkėmis. Paskui, kai silkių Šiaurės jūroje nebeliko, ji buvo užteršta, uždrausta žvejyba, baigėsi ir silkinės ekspedicijos.

Iki 1964 m. A. Valantiejus triūsė vidutiniuose žvejybos traleriuose, kurie žvejojo Šiaurės jūroje, toliau nuplaukti neturėjo galimybių. Tai buvo mažieji žvejybos laivai mediniais korpusais, vadinami "švedais". Karo metais jie buvo išminuotojai, o paskui pritaikyti žvejybai. Paprastai įgulas sudarydavo 8 žmonės plius du kursantai. Teko padirbėti ir plaukiojančiojoje silkinėje bazėje "Salomėja Nėris". Įdomūs tuometinių silkinių bazių pavadinimai - "Petras Cvirka", "Naujoji Žemė", "Marytė Melnikaitė", "Primorskas".

Laivai gelbėtojai

1964 m. pradėjo dirbti laive "Rambynas", 1960 m. pastatytame Suomijoje. Tai buvo pirmasis jūrinis avarinis gelbėjimo vilkikas, atplukdytas į Klaipėdą. Tais laikais laivai gelbėtojai budėdavo Šiaurės jūroje, jų turėjo ir Talino, ir Kaliningrado, ir Rygos, ir Klaipėdos uostai.

Jeigu laivas skęsdavo ir iškildavo kokių nors problemų ar apie sraigtą apsivydavo tinklas, į pagalbą atskubėdavo gelbėtojas. Jame būdavo narai, kurie leisdavosi po vandeniu nupjauti apie sraigtą apsivijusių tinklų, netgi keisti sraigtą.

Pasak A. Valantiejaus, darbo netrūkdavo, vos spėdavo - nors vandenynas platus, bet laivai vis tiek susiduria.

Valentinas UBAS