Lietuvos jūrininkų sąjungos tarybos narys, Tarptautinės transporto darbuotojų federacijos (ITF) inspektorius Andrejus Černovas Londone, galima sakyti, užsibuvo - ITF būstinėje išdirbo daugiau nei dvejus metus ir dar dirbs toliau iki 2013 metų. Mat sunku rasti žmogų, kurio šeimyninė padėtis leistų tiek ilgai išbūti komandiruotėje. "Būsiu išdirbęs 3,5 metų ir jau pasakiau, kad viskas, kad ieškotų man pamainos. Nors darbas ITF būstinėje gana įdomus - sulaukiu skambučių iš viso pasaulio jūrininkų ", - sakė A. Černovas.
Ir profsąjunga turi profsąjungą
Netoli Londono miesto centro esančiame keturių aukštų ITF pastate dirba 200 žmonių. Jame yra ir jūrininkų, ir geležinkelininkų, ir lakūnų, ir vidaus vandenų transporto, ir kelių transportininkų skyriai. A. Černovas dirba Jūrininkų skyriaus veiksmų departamente kartu su dar 4 žmonėmis. Jie nagrinėja jūrininkų pretenzijas ir koordinuoja ITF inspektorių darbą, tikrina jų ataskaitas. Jie siunčia inspektorius spręsti problemas, kartais ir patys bando padėti, kontaktuoja su savininkais, jeigu nepavyksta susitarti, organizuoja laivo areštą. Tačiau, pasak A. Černovo, vis dėlto universalaus būdo jūrininkų problemoms spręsti nėra. Kartais klausimai sprendžiami labai greitai, o kai kada, ypač kai klausimai būna susiję su finansais, sprendžiami biurokratiškai, t. y. itin lėtai.
Darbo santykiai ITF biure normalūs. Viršininkai ir vadovai dirba ilgai, pasilieka netgi po darbo, barjerų tarp vadovų ir pavaldinių nėra. Įdomu tai, kad ITF inspektoriai, besirūpinantys jūrininkų reikalais, turi savo profsąjungą ir su darbdaviu pasirašo kolektyvinę sutartį. Darbdavio vaidmenį atlieka generalinis sekretorius. Paprasčiau pasakius, profsąjunga turi savo profsąjungą.
Viskas reglamentuota, kiekvienos pareigos turi tam tikrą pakopų skaičių, ir tokių dalykų, kad jeigu dirbsi gerai, tau pakels atlyginimą, nėra. Nustatyti atlyginimai didinami kasmet atsižvelgiant į infliacijos procentą, t. y. 4-5 proc. Generalinis sekretorius pastarąjį punktą jau norėtų išmesti iš kolektyvinės sutarties. Pasak A. Černovo, derybos dėl atlyginimų irgi buvo sunkios - visai neseniai vos neprieita iki streiko.
Laivai pametami reiduose
Pasak A. Černovo, pastaruoju metu pasitaiko bankrutuojančių laivybos kompanijų, turinčių po 5-6 laivus, kuriuose dirba įgulos. Savininkai išsijungia telefonus, ir viskas. Tada veiklos imasi bankai, joms suteikę paskolą, o ITF inspektoriai su savo pasamdyto advokato pagalba tariasi su jais. Pastarasis ir gina tokiuose laivuose pamestų jūrininkų interesus, sprendžia atlyginimų mokėjimo, repatriacijos klausimus.
Pasak A. Černovo, sunkiausia būna padėti jūrininkams, jeigu pamestas laivas stovi kokiame nors uoste ne prie krantinės, o reide, jeigu nėra tos šalies, iš kurios yra pamesti jūrininkai, atstovybės, konsulato arba ambasados, jau nekalbant apie tai, kad sunku priplaukti prie tokio laivo ir į jį patekti. Tokiu atveju tenka nuomotis kokį nors katerį, kad būtų galima žmones išlaipinti iš laivo, nupirkti bilietus, nes paprastai jie neturi pinigų, nes būna seniai negavę atlyginimų, kad galėtų vykti namo.
BLOGYBĖ. Viena iš pastaruoju metu pasitaikančių blogybių - bankrutuojančios laivybos kompanijos kartais tiesiog pameta laivus su visomis įgulomis.
Gyvenimas Londone nesužavėjo
Anglijoje klaipėdietis A. Černovas gyvena su šeima. Jo vaikas, kuriam tik ketveri metukai, jau pradėjo ten eiti į mokyklą. Vaikai toje šalyje pradedami mokyti nuo trejų metuku kasdien po tris valandas, nuo 4 iki 5 metų lanko paruošiamuosius kursus, nuo 5 metų pradeda lankyti pradinę mokyklą. Ketverių metukų vaikai mokomi patys valgyti, tvarkytis. Tvarka mokykloje labai griežta, pavėlavus porą minučių surašomas protokolas, už pavėlavimą kelis kartus skiriama bauda. Mokymo įstaigos vadovas neišleidžia mokinių kur nors išvažiuoti su tėvais.
A. Černovas nėra Londono gerbėjas. Didelis miestas, daug šurmulio ir žmonių, o gyvenimas jame, anot pokalbininko, gana rutiniškas - atėjai, kompiuterį įjungei, išeidamas išjungei. Lietuvoje darbas jam atrodo įdomesnis. Jis tiki, kad užjūryje įgyta patirtis jam tikrai pravers.
Paklaustas, kodėl jis veržiasi kuo greičiau sugrįžti į Lietuvą, kai kiti svajoja apie darbą užsienyje, A. Černovas atsakė: "Aš klaipėdietis, be to, turiu alternatyvą - grįšiu į savo darbo vietą. Nemanau, kad visiems žmonėms iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos labai patinka gyventi Londone. Jeigu jie turėtų galimybę normaliai uždirbti savo šalyje, grįžtų. Anglija specifinė šalis, turinti savo papročius. Atvykęs į Lietuvą galiu visus reikalus sutvarkyti per dieną, o ten didelė biurokratija, ir aptarnavimo lygis žemas. Ten niekas niekur neskuba. Atvažiavau 2009-aisiais. Pas mus visi skundėsi krize, o pas juos apie tai nebuvo kalbama. Ir tokio streso kaip pas mus darbe ten nėra", - pasakojo A. Černovas.
Kad pragyvenimo lygis Londone geresnis, jis nesiginčija. Tarkime, Lietuvoje žmogus uždirba 2,5 tūkst. Lt, o Londone 2,5 tūkst. svarų. Benzino litras Anglijoje kainuoja 1,2 svaro, Lietuvoje - 4,5 Lt, televizorius - 300 svarų, o Lietuvoje jis gali kainuoti 2,5 tūkst. Drabužiai gerokai pigesni nei Lietuvoje.
Tačiau maisto kokybė Anglijoje, A. Černovo manymu, labai prasta. Parduotuvėse mėsos produktų pasirinkimas labai mažas. Žinoma, galima pirkti mėsą pas mėsininkus, bet ten ji jau labai brangiai kainuoja.
Nekilnojamasis turtas Londone labai brangus ir jo kainos priklauso nuo gyvenamojo rajono. Žmonės, turintys vaikų, gyvenamąją vietą renkasi pagal mokyklų reitingą. Rajone, kurio mokykla turi gerą reitingą, nekilnojamasis turtas kainuoja itin brangiai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą