Nepamirštama buriavimo pamoka

Kelionių įspūdžiai

Šiemet vasarą šeši jaunieji klaipėdiečiai dalyvavo buriavimo mokymuose Šiaurės Airijoje. Jie patyrė neišdildomų įspūdžių. Jais dalijasi viena iš dalyvių Asta Bartninkaitė.

2006 m. Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius pasirašė sutartį su Tarptautine buriavimo mokymo organizacija (Sail Training International, STI) dėl prestižinės didžiųjų istorinių burlaivių regatos "The Tall Ships Races 2009" priėmimo Klaipėdoje.

STI taisyklės numato, kad regatą priimantis uostas turi sudaryti galimybes mažiausiai 25 to miesto ar šalies jaunuoliams dalyvauti regatoje su užsienio laivų įgulomis. Tarpininkaujant vienos iš buriavimo mokymo organizacijų "Ocean Youth Trust Ireland" (OYTI), kurios būstinė yra Belfaste, ir Klaipėdos miesto savivaldybės Tarptautinių ryšių ir turizmo skyriaus darbuotojams šeši jaunieji klaipėdiečiai šią vasarą dalyvavo buriavimo mokymuose Šiaurės Airijoje.

Pasijuto nesaugiai

"Warrenpoint uoste laukė laivas, savaitę turėjęs tapti laikinais mūsų namais. Išvydus "Four sisters" apėmė nusivylimas: laivelis atrodė toks mažiukas, ir mūsų noras plaukti kaipmat dingo. Sulipome, susidėjome daiktus ir pakilome į denį išklausyti nurodymų ir kelionės planų. Pasitiko kapitonas ir jo padėjėjas, kurie mums pasirodė gana jauni, todėl pasijutome kiek nesaugiai. Tą vakarą patys pasigaminome pirmąją vakarienę laive.

Laive teko ir darbus dirbti, ne tik mėgautis nepatirtais įspūdžiais

Kapitonas žemėlapyje parodė mūsų dienos maršrutą, paaiškino, ką reikės daryti, ir mes, "įlindę" į neperšlampamus drabužius ir gelbėjimosi liemenes, išplaukėme iš uosto. Sutrikę, kupini naujų emocijų, mėgavomės bangomis ir nuostabiais vaizdais. Visi su baime laukėme, ar nepradės kankinti jūros liga. Vieni jos nesulaukė per visą kelionę, kiti, deja, jos neišvengė.

Vakare atplaukėme į Ard Glass, nedidelį, gražų ir jaukų miestelį. Praeidami pro vieną namą, kieme pamatėme batutą. Įsidrąsinome pasibelsti į duris ir paprašyti leidimo pašokinėti. Neįprasta - mielai įleido ir paliko kieme šokinėti kiek tik norėjome. Šioje šalyje mus nuolat žavėjo sutiktų žmonių draugiškumas ir jų gera, tiesiog užkrečianti nuotaika.

Lipimas į stiebą

Kitą dieną plaukėme iki Strandford Lounge, kur prisišvartavome nakčiai, nes pradėjo kilti vėjas, artėjo audra. Kiekvieną dieną nuotaika ir noras daugiau pamatyti, išmokti vis didėjo, tačiau nuliūdino žinia, kad tai bus paskutinė naktis "Four sisters" - perlipsime į kitą, didesnį, laivą.

"Lord Rank" išties buvo erdvesnis, gražesnis ir jaukesnis. Įgulos nariai viską labai tiksliai paaiškindavo ir nuolat pagirdavo už kiekvieną atliktą darbą. Tai vertė mus stengtis dar labiau. Kartu ruošėme skanią vakarienę, išmokome naujų dainų, žaidimų. Didžiausia to vakaro atrakcija - lipimas į laivo stiebą. Neįmanoma nupasakoti to jausmo, kurį patiri užsilipęs į stiebo viršūnę, kiek gauni adrenalino, žiūrėdamas į apačią.

Dar viena atrakcija - plaukimas naktį. Mus suskirstė į pamainas. Kas tris valandas keisdavomės, kad visi galėtume pamiegoti, tačiau kai kuriems miegas rūpėjo mažiausiai. Buvo per daug įdomu ir smagu, kad visa tai pramiegotumėme. Tempėme bures, vyniojome virves, vairavome laivą, gėrėme arbatą, šnekėjomės, dainavome, stebėjome žvaigždėtą rugpjūčio dangų. Tikrai buvo verta nemiegoti ir pasitikti rytą žvelgiant į rūke skendinčius Škotijos krantus.

Pasisekė

Šįkart išlipę į krantą pajutome keistą siūbavimą, nelabai tvirtai stovėjome ant kojų. Tai buvo, kaip mums paaiškino, "žemės" liga. Šiame laive visi turėjome pravardes. Tapome tikra komanda arba didele šeima.

Ankstų rytą visi dar miegojo, o kapitonas - ne. Pradėjus plaukti, kilo audra, gavome nurodymą skubiai sudėti viską į spinteles, pritvirtinti, kad neiškristų. Bangos buvo didžiulės, bent jau mums taip atrodė, nes mes niekada nebuvome buriavę. Laivą mėtė į visas puses, lijo, sunku buvo laikytis kurso, tačiau būtent tai ir jaudino - dar reikėjo neiškristi iš laivo, nors ir buvome tinkamai "pritvirtinti". Bures įtempti per tokią audrą - įspūdis neišdildomas. Smagu buvo darytis arbatą tokiomis sąlygomis. Gerai, kad virtuvėlė siaura, gali stovėti, atsirėmęs nugara į vieną sieną, o kojomis į kitą.

Vieni buvome permirkę nuo galvos iki kojų, kiti apsvaigę ir pavargę nuo bandymo neiškristi iš gulto, tačiau visi pilni įspūdžių ir visi išalkę, tad pradėjome gaminti pietus, net duoną kepėme patys. Mums pasisekė, turėjome galimybę pamatyti tiek ramią ir saulės apšviestą, tiek audringą ir tamsią jūrą. Kai kuriems audringa jūra netgi labiau patiko.

Kaip kapitonas pasipiršo

Vakare atplaukėme į Glenarm, kur kapitonas pasikvietė savo šeimą ir draugus. Surengėme vakarėlį, pasižiūrėjome airiškų šokių, paragavome namie ruoštų patiekalų. Pasiklausėme smagių istorijų apie tai, kaip kapitonas savo būsimai žmonai siuntė žinutes, naudodamasis tarptautiniais simboliais ir signalais, kuriais vienas laivas kitam ką nors praneša ar perspėja apie pavojų. Buvo nusiųstas kodas, reiškiantis "Jums leista prie mūsų prisišvartuoti". Taip kapitonas sukūrė šeimą.

Kitą rytą pailsėję jautėmės taip, lyg jau būtume plaukioję mėnesių mėnesius, todėl greitai atlikome visus darbus, jau žinojome, kaip įtempti burę, kur ką pririšti, tad sėkmingai išplaukėme iš uosto Bangor link. Uostas buvo netoli, ir tai jau buvo paskutinė mūsų stotelė, tad stengėmės mėgautis kiekviena minute.

Sutvarkėme laivą, nuplovėme denį ir susėdome paskutinei vakarienei laive. Norėdami padėkoti už kelionę, vaišinome įgulą lietuvišku skilandžiu, sūriu, padovanojome knygučių apie Klaipėdą ir parašėme atsisveikinimo laišką. Buvo liūdna tarti paskutinį "Labanakt" laive.

Sunku atsisveikinti

Paskutinis rytas. Paskutiniai pusryčiai, tvarkymasis, paskutinis puodelis arbatos ant denio, paskutinės nuotraukos ir atsisveikinimas su laivu. Gavome sertifikatus, kuriuose parašyta, kiek ir kur plaukėme ir kokį didžiausią greitį buvome pasiekę. Tai buvo lyg atestatas už pamoką, kurią išmokome. Laivą palikome ašarodami. Sunku atsisveikinti su žmonėmis, suteikusiais tokių nepakartojamų įspūdžių.

24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę mes buvome kartu - siūbuojančiame laive tempdami bures, stebėdami bangas, žaisdami ir bendraudami su įdomiais žmonėmis. Išmokome dirbti komandoje, pasitikėti savimi ir komandos nariais, džiaugtis paprastais dalykais, kad ir tokiais kaip karštos arbatos puodelis tekant saulei, pamatėme tai, ko galbūt niekada nebeturėsime galimybės pamatyti, supratome save ir šiek tiek pakeitėme požiūrį į gyvenimą. Tai buvo įdomiausia ir įspūdingiausia pamoka! Mes ne tik išmokome naudotis laivo įranga, suprasti, kaip, kas ir kodėl veikia, bet geriau pažinome patys save. Jei kada nors turėsite galimybę išvykti į tokią kelionę, pasinaudokite ja."