Septyniasdešimtmetis "Nemuno" kapitonas nėra rimtai sirgęs

Laivai ir žmonės

Šių metų spalio 29 d. AB "Smiltynės perkėla" kelto "Nemunas" kapitonui sukako 70 metų. Šioje bendrovėje jis dirba nuo 1957 metų, tačiau dar nė karto jam neprireikė nedarbingumo pažymos. Kapitonas ir toliau ketina dirbti, jeigu tik leis sveikata ir bendrovės direktorius.

Pavėlavo tapti garvežio mašinistu

Julius Brukštus gimė ir augo Ignalinos rajone, ežerų krašte. Šeimoje buvo 6 vaikai. Julius norėjo būti garvežio mašinistu. Atvažiavo į Kauną pavėlavęs, tad jam buvo pasiūlyta mokytis Kauno amatų mokykloje, kuri rengė laivų vairininkus, motoristus. Pateko į vairininkų grupę. Baigęs šią mokyklą, vėliau mokėsi Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) vadovaujančiųjų specialistų laivams rengimo mokyklos Kauno skyriuje. Pokario laikotarpiu, 1952-1953-aisiais, labai trūko tokių specialistų.

Po keturių metų baigęs Leningrado mokyklą buvo išsiųstas dirbti į Kaliningradą. Čia dvejus metus plaukiojo laivu, gabenančiu anglis iš Lenkijos į Kaliningradą. Paskui tarnavo armijoje.

Po armijos buvo parsiųstas į Kauną ir galėdamas rinktis, kur dirbti, 1957 metais pasirinko Klaipėdą, Upių prieplauką. Taip tais laikais buvo vadinama dabartinė AB "Smiltynės perkėla" ir priklausė Nemuno laivininkystei. Taigi "Smiltynės perkėloje" J. Brukštus dirba jau 46 metus.

Vakarais plukdydavo žmones

J. Brukštus buvo paskirtas dirbti Upių prieplaukos vilkiko "Černiševskis" kapitono pavaduotoju. Vilkikui tekdavo atlikti įvairias funkcijas uoste: naktimis iš Rusnės vilkti baržas, iš marių traukti sielius ir t. t.

O vakarais vilkikas plukdydavo žmones į Smiltynę, nes tais laikais tebuvo vienintelis ketas - dvi sugretintos baržos. Tada ir žmonių tiek daug nesikeldavo į Smiltynę, nes buvo uždara zona. Keldavosi tik tie, kurie turėdavo leidimus ir kariškiai. Tik kartais per metus jų būdavo perkeliama 240 tūkstančių, kai dabar per metus jų perkeliama apie 2 mln. Lt. Beje, dar buvo du keleiviniai laivai, aptarnaujantys Smiltynę, "Gogolis" ir "Nevėžis", kursavęs į Nidą. Mašinų perkelti reikėdavo labai nedaug, dažniausiai tai būdavo pasieniečių mašinos.

Vilkike "Černiševskis" J. Brukštus išdirbo 17 metų, tapo kapitonu. 1977 metais vilkikas buvo nurašytas. Tada kapitonui teko iš Volgogrado parplukdyti pastatytą keltą "Kintai" (ir dabar tebekelia keleivius senojoje perkėloje) ir jame dirbti. Beje, visi keltai, aptarnaujantys senąją perkėlą, buvo statyti Volgograde, išskyrus "Neringą", kuri buvo pastatyta Kaune.

Pasirinko "Nemuną"

Vėliau, kai "Baltijos" laivų statykloje buvo pradėti statyti keturi didieji keltai, aptarnaujantis naująją perkėlą, J. Brukštus priiminėjo juos statykloje. Paskutinis buvo priimtas keltas "Palanga", kuris buvo vėliau išplukdytas į Panamą. Klaipėdoje "Palanga" labai mažai tedirbo.

J. Brukštui buvo leista pasirinkti vieną iš tų keturių keltų, kuriame norėtų dirbti. Jis pasirinko "Nemuną", kuris buvo pastatytas 1987 m. ir jame dirba jau 16 metų.

Nežino, kas yra galvos skausmas

Paklaustas, kaip jam pavyko išlaikyti tokią gerą sveikatą iki dabar, ponas Julius atsakė: "Matyt, užaugau tokiame krašte, kur daug miškų, ežerų. Be to, senais laikais išlikdavo tik tie, kurie buvo sveiki, tokio gydymo, kaip dabar, nebuvo. Aš nesu nė karto rimtai sirgęs. Niekada neturėjau nedarbingumo lapelio. Nežinau kas tai yra galvos skausmas".

Dar yra gyvi J. Brukštaus du broliai ir dvi seserys. Tačiau iš jų visų dar dirba tik jis vienas.

Laimei, nekliudė povandeninio laivo

Per visus tuos darbo metus J. Brukštus turėjo tik du avarinius įvykius. Vienas buvo visai neseniai. Pernai per audrą, kai vėjo greitis buvo gūsiais 33 m/s, "Nemunas" turėjo plaukti į Smiltynę ir paimti iš ten greitosios pagalbos mašiną su avarijoje nukentėjusiu žmogumi. Grįždamas atgal keltas šiek tiek aplamdė prie krantinės stovėjusius žvejų laivelius. Nors kapitonui pretenzijų nebuvo pareikšta, jam vis tiek nemalonu prisiminti tą įvykį.

Ir dar vienas įvykis buvo dar sovietmečiu, kai 1957-1958 m. Danės upėje stovėdavo povandeniniai laivai prie dešiniojo kranto. J. Brukštus dirbdamas vilkike pučiant stipriam vėjui vilko baržą, pilną prikrautą lentų. Ji kliudė kariškių katerį. Šis nutrūkus lynams padarė pradaužą kitam laivui. Pasak pono Juliaus, gerai, kad povandeninių laivų nekliudė.

Po įvykio tuojau atėjo 20 kareivių su automatais ir nusivedė J. Brukštų, į savo štabą, kuris buvo įsikūręs toje vietoje, kur dabar stovi žvejo paminklas. Palaikė valandą ir paleido, nepasodino. Mat paskambino tuometinis Upių prieplaukos direktorius Vasilijus Rudakovas ir paprašė paleisti jo darbuotoją. Tačiau vėliau dar mėnesį laiko Juliaus iš akiračio nepaleido tam tikros tarnybos, aiškinosi, ar ne specialiai buvęs atakuotas kariškių laivas.

J. Brukštus buvo tada kapitono padėjėjas ir be kapitono neturėjo teisės vilkti baržų, tačiau tai darydavo gana dažnai. Tąkart teko kariškiams pameluoti, kad kapitonas buvo vilkike, tad gavo papeikimą, tuo viskas ir baigėsi.

Anksčiau žmonės buvo geresni

Ponas Julius pasakojo, kad seniau Upių prieplaukoje mažai kas tenorėjo dirbti, nes buvo labai maži atlyginimai. Kelto kapitonas per mėnesį gaudavo 112 rublių, o vėliau jo atlyginimas buvo padidintas iki 180 rublių.

Užtat keltuose per metus po dvi įgulas pasikeisdavo. Ateidavo čia dirbti žmonės kuo nors nusikaltę, padirbėdavo pusmetį, kol susitvarkydavo dokumentus.

J. Brukštus sako, kad tais laikais, kai jis dirbo vilkike, darbo būdavo daugiau nei dabar, o kai plaukiojo keltais - mažiau. Per dieną būdavo perkeliama kokie 100 žmonių. Be to, ir keltai buvo tokie, kad papūtus stipresniam vėjui būdavo nunešami prie uosto vartų ir juos parvilkti tekdavo prekybos uosto vilkikams. Dirbo keltai, kurių variklio galingumas buvo 80 AJ. Pasak kapitono, dabar mes, žinoma, geriau gyvename nei ankstesniais laikais, tačiau tada patys žmonės buvę geresni. Galėdavai ir naktį drąsiai vaikščioti mieste, sutikdavai nebent kokį milicininką, nereikėdavo bijoti, kad būsi užpultas, sumuštas.

Dirba kartu su sūnumi

Kapitono Juliaus žmona irgi dirbo perkėloje, bet dabar jau yra pensininkė. Beje, kelte "Nemunas" upeiviu dirba ir kapitono sūnus, irgi Julius. Šiuo metu jis dar mokosi Lietuvos jūreivystės kolegijoje. Jaunesnysis Julius turėjo elektriko specialybę ir 11 metų išdirbo mėsos kombinate. Paskui, kai kombinatas žlugo, teko glausti tėvo laive. Kitas kapitono sūnus yra baigęs žemės ūkio akademiją. Abu sūnūs dar nevedę, tad kapitonas dar neturi anūkų.

Kapitonas J. Brukštus buvo gavęs pasiūlymų dirbti Brazilijoje, Anglijoje. Brazilijoje ir atlyginimą gerą siūlė, bet vyrai Julių atkalbėjo - neiškęs esant 40 laipsnių karščiui.

Kapitonas patenkintas darbu čia, Klaipėdoje. Nesigaili, kad netapo garvežio mašinistu.

Svarbiausia mėgti darbą

Ponas Julius sako, jog labai nenusimins, jeigu bus išvarytas į pensiją. Taip sakant, per tiek metų jau prisidirbo sočiai. "Bet jeigu laikys ir sveikata leis, dar dirbsiu. O ką veikti parėjus namo? Per langą žiūrėti?"- klausia kapitonas.

Svarbiausia, jo manymu, mėgti savo darbą, tada niekas nesunku. "Aš anksčiau dirbdavau dieną naktį. Žiūrėk, kas nusikaltęs, susirgęs - aš pakeičiu. Man smagu bendrauti su žmonėmis, su įgula",- sako kapitonas Julius.

Keltas "Nemunas", kuriam tik 16 metų, kapitono manymu, esąs dar geras. Bet naujasis keltas, kuris statomas Bulgarijoje ir kuris nesisukinės, būsiąs geresnis. Pasak kapitono, sukiotis keltui nėra sunku, bet tam reikia daugiau laiko, ir kuro daugiau sudeginama.

Kapitonas Julius prisimena, kad tada, kai buvo ruošiamasi statyti dabartinius keltus naujajai perkėlai, projektuotojams buvo priekaištaujama, kad jie nebūsią geri, kad jiems reikėsią sukiotis, kad jiems būsią sunku plaukti per ledus, pučiant dideliam vėjui. Jų grimzlė priekyje - 80 cm, o laivagalio - 1,6 m. Keltų aukštis - 12 m ir plotis - 14 m. Tai upiniai keltai.

Tačiau, kaip sakoma šuns balsas į dangų nėjo. Buvo paimtas vadinamasis Gorkio projektas. Jo ketai buvo skirti plaukioti Volga. Tą projektą mūsų projektuotojai, tuometinis mūsų "Giporybflotas", šiek tiek patobulino ir keltai buvo pastatyti.

Vidmantas MAŽIOKAS