Cecho viršininkas Viktoras Pavlovičius norėjo sutvarkyti bėdą kuo tyliau ir ramiau, bet neįvertino sovietmečio klaipėdiečių pilietiškumo. Tie parašė laikraščiui, ir tik todėl ši keturiasdešimties metų senumo istorija išliko dokumentuose. Išliko kaip pamokantis pavyzdys, jog yla visada išlenda iš maišo, ypač jei dar pasistengia piliečiai ir laikraštininkai.
Ivanova buvo budri
Laukdama draugės prie "Baltijos" kino teatro klaipėdietė Ivanova nugirdo dviejų laivų remonto įmonės darbininkų pokalbį. Tie piktinosi, jog jų gamykloje cecho vadovas nuslėpė nelaimingą atsitikimą darbe. Ivanova aktyviai įsijungė į pokalbį su nepažįstamais žmonėmis. Pokalbis ją taip paveikė, kad filmą ji žiūrėjo išsiblaškiusi, o parėjusi namo surašė laišką vienintelio tada mieste laikraščio, Klaipėdos komunistų gorkomo ir deputatų gorsovieto organo "Sovietskaja Klaipieda", redakcijai. Surašė su gramatinėmis klaidomis, bet nuoširdžiai, kaip įprasta buvo toje epochoje.
"Gražiai rašyti nemoku"
"...Ir staiga prieina du darbininkai, sustoja ir pradeda kažko piktintis. Aš iš pradžių nekreipiau dėmesio. Bet štai prie jų prieina trečias ir sako - ką, vyrai, jau organizuojate, ar ką? Tie sako, ne, čia visai kas kita. Pas mus dyzeliniame takelažininkui (...) rankas prispaudė. Ir jis balandį ir gegužę ligoninėje gulėjo. O kai atnešė nedarbingumo lapelį cecho viršininkui, tas jį paėmė, bet, sako, akto nerašysim, ceche ir taip daug nelaimingų atsitikimų, tik tu nepergyvenk, mes tau užmokėsim, ir suplėšė lapelį. O darbo laiko apskaitininkė įrašė, kad jis visą tą laiką dirbo. Ir tada tas trečiasis prie kino pasipiktino ir sako: va, kodėl darbininkams padidino išdirbio normas - juk reikia tokiems sumokėti, ir profsąjunga mūsų vargšė, per šventes vaikams po maišelį saldainių nupirkti negali." Būtų gerai parašyti į "Sovietskaja Klaipieda", svarstė darbininkai, bet jie sklandžiai rašyti nemoką. Be to, juk "suvalgys" išsiaiškinę skundo autorius, tai gal ir visai neverta teisybės ieškoti.
"Mane tai taip paveikė, kad filmą žiūrėjau išsiblaškiusi. Aš taip pat raštingai ir gražiai rašyti nemoku, bet darbininkai sakė, kad papasakojo tikrą teisybę", - gražia rašysena laiške redakcijai dėstė Ivanova.
Lėtai, bet nuodugniai
Tai dabar laikraštininkai gali sau leisti bet kokį gandą nugirdę iškart spausdinti. Įsikanda kurį tarnautoją ir viešai svarsto, kiek jo batai ar žmonos sklypas gali kainuoti. Prideda dar laikrodžio kainą, padaugina iš vidutinės liepos temperatūros ir pateikia visuomenei kaip tikrą faktą. Taip ir ne tik turtuolį galima pravirkdyti. Anais laikais iki teisybės laikraščiai kasdavosi lėtai, bet nuodugniai.
Taip buvo ir šį kartą. Viktoras Pavlovičius jau greičiausiai buvo pamiršęs tą nutikimą, kai į gamyklą atėjo "Sovietskaja Klaipieda" raštas su prašymu "imtis priemonių". Ant standartinio blanko rašte išspausdintas ir, manau, toje epochoje visai bereikalingas priminimas, pagal kokius tuometinės Rusijos Baudžiamojo kodekso straipsnius adresatas atsakys, jeigu priemonių imsis ne tokių ir ne taip, kaip reikia.
Bet saldainius - dalija
Gamyklos administracija iš keblios padėties išsisuko pagal geriausias to meto viešųjų ryšių tradicijas: kai ką savikritiškai pripažino, kai ką apgaubė migla, kai ką išdidžiai paneigė. Iš tikrųjų, kaip rašoma atsakyme redakcijai, takelažininkui prispaudė ne rankas, o tik kairės rankos nykštį. Taip, iš tikrųjų trauma buvo nutylėta, bet užtat dabar imtasi priemonių: "už akių dūmimą ir neteisėtą darbo atlyginimo lėšų išeikvojimą" cecho viršininkui pareikštas griežtas papeikimas. Darbininkų išdirbio normos jau yra peržiūrimos ir bus toliau peržiūrimos, bet "tik pagal darbo atlyginimo nuostatus". Ir kategoriškai paneigiama insinuacija dėl saldainių: "kaip ir visose įmonėse mes vaikams organizuojame naujametę eglutę ir įteikiame dovanas".
Baigėsi laimingai
Ši istorija pačiam "akių dūmikui" Viktorui Pavlovičiui baigėsi laimingai. Taip, papeikimą jam įrašė - valdžia laikraščiui turėjo atsiskaityti - bet rimtesnių represijų nesiėmė. Jis juk norėjo kaip geriau, kad statistika būtų graži, kad traumatizmas gamykloje mažėtų bent popieriuje. Na, teisybė paaiškėjo, bet kam nepasitaiko? Negali dėl to putoti, juk visi taip daro, tik ne visus pagauna... Šiaip ar taip, gamykloje ir toliau jį gerbė ir vertino. Nes puikus inžinierius ir geras žmogus buvo komunistas cecho viršininkas Viktoras Pavlovičius. Klaipėdoje jis nuo pirmųjų pokario metų, jo rankomis išvalyti miesto griuvėsiai, atgaivinta gamykla, jis išauklėjo pirmuosius vietinius specialistus. Ir galbūt jis po kritikos dar labiau pasitempė ir akis valdžiai dūmė rečiau. Ir gamykla dėl to dar labiau klestėjo, gerino visokius teigiamus rodiklius, o darbuotojų vaikams davė dar daugiau saldainių.
Matome, bet tylime
Neramiosios Ivanovos iniciatyvą gal kas įvertintų kaip paprastą skundimą. Skundikai, "beldikai" ir dabar nėra mėgstami. Ar dažnas atvejis, kad "mikriuko" keleivis praneštų miesto Transporto valdybai, kad vairuotojas jam nedavė bilieto? Kurgi ne - juk skųsti negražu. Veltui kompetetingos tarnybos publikuoja pasitikėjimo telefonus, veltui generalinis komisaras net savo mobiliojo telefono numerį paskelbė. Neskundžia, ir gana. Vadinasi, gerai gyvename ir esame viskuo ir visais patenkinti. Bet ar tikrai?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą