Tarp administracijos ir profsąjungos nebėra tokios didelės priešpriešos

Bendrovėse

AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijoje tebėra stipri Nepriklausoma dokininkų profsąjunga, Tarptautinės transporto darbuotojų federacijos narė. Ji siekia pagerinti darbo ir užmokesčio sąlygas ne tik savo, bet ir kitų uosto stividorinių kompanijų darbuotojams. Kompanija išlaikė ir seną tradiciją pagerbti žmones, išdirbusius joje 20 metų.

Darbo organizavimas

Nepriklausomos dokininkų profsąjungos pirmininkas Vladimiras Bendoraitis sako, kad AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos (KLASCO) dokininkų mechanizatorių problemos, kaip ir užpernai, kaip ir pernai, taip ir šiemet sprendžiamos po truputį. Viena jų - palyginti maži KLASCO dokininkų atlyginimai. Pavyzdžiui, jie geru trečdaliu mažesni nei 1998 metais. Ir kol kas atlyginimų niekas nesiruošia didinti.

Iškyla ir tam tikrų darbo organizavimo problemų: pavyzdžiui, darbo paskirstymas per pamainą bei tarp brigadų galėtų būti geresnis. Žmonių gal ir užtenka, tačiau trūksta technikos. V. Bendoraitis sako, jog profsąjungai tenka spręsti lygiai tokias pačias problemas, kaip ir anksčiau. Tačiau dabar nebėra tokio didelio prieštaravimo tarp administracijos ir profsąjungos, kuris visą laiką buvo anksčiau.

Prašyta ITF pagalbos

V. Bendoraičio teigimu, pernai jau buvo prieita prie to, kad profsąjungai teko prašyti Tarptautinės transporto darbuotojų federacijos (ITF) pagalbos. Buvo kalbėta su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinės darbo inspekcijos atstovais, tačiau jie nenorėjo pyktis su tokiu galingu darbdaviu kaip KLASCO.

Konfliktas buvo kilęs dėl dviejų dokininkų grupių filialo "KLASCO servisas" ir pagrindinių KLASCO dokininkų užmokesčio ir darbo sąlygų suvienodinimo. Keliant tą problemą teko gerokai pyktis su administracija. Filialas "KLASCO servisas", pasak V. Bendoraičio, jau buvo pradėjęs skambėti kaip keiksmažodis. Vis dėlto pernai jo dokininkų labui buvo padaryta nemažai. Vietoj terminuotų darbo sutarčių su jais buvo pasirašytos neterminuotos sutartys, buvo padidintas atlyginimas iki KLASCO dokininkų lygio, šiek tiek pagerėjo darbo sąlygos. Nors dabar pagrindiniais laikomi ir tie, ir anie dokininkai, tačiau, profsąjungos lyderio teigimu, "KLASCO serviso" žmonės kaip dirbo prastesnėmis sąlygomis, taip ir dirba toliau.

"Dabar atėjo laikas kalbėtis su administracija. Jau ir generalinis direktorius Eduardas Plauška suprato, kad pyktis neverta, kad kartu mes galime pasiekti daugiau. Manau, kad vyks konstruktyvus pokalbis. Tikiuosi, kad mums pavyks atkreipti dėmesį ir į kitas įmones. Į ITF buvo kreiptasi ne vien tik KLASCO vardu. Kalbėta apie visas Klaipėdos stividorines kompanijas. Mat jose arba nėra profsąjungos, arba ji labai silpna",- sakė V. Bendoraitis.

20 metų išdirbusiems juostos buvo užrištos Klaipėdos dramos teatro scenoje

Gali ir pagirti

V. Bendoraičiui atlyginimą moka profsąjunga, išsilaikanti iš nario mokesčių. Tad jis finansiškai nėra priklausomas nuo darbdavio. Beje, visame pasaulyje laikomasi tokios praktikos, kad profsąjungos pirmininkas turi būti laisvas žmogus.

"Labai gerai, kad naujasis darbdavys išlaikė seną tradiciją pagerbti darbo veteranus. Anksčiau jų šventė buvo mažiau iškilminga, vykdavo daugiau šeimyninėje aplinkoje. Beje, aš galiu ir pagirti darbdavį, ne tik peikti. Jis padaro ir naudingų dalykų, tačiau kartais užsimerkia ir nenori matyti mūsų problemų. Jeigu mes keliame problemas, tai nereiškia, kad norime pyktis. Manau, turime rasti bendrą kalbą su darbdaviu. Beje, geras kompanijos vardas turi rūpėti ne tik jam, bet ir darbuotojui",- sako V. Bendoraitis.

Svajonė - vienodos sąlygos

Profsąjungos pirmininkas sako džiaugiasi tuo, kad netrukus Europos Sąjunga atvers duris ir geriems Lietuvos specialistams, kad jie bus labiau vertinami, tačiau bijo, kad dalis specialistų gali išvykti į užsienį.

Didžiausia Nepriklausomos dokininkų profsąjungos pirmininko svajonė - kad darbo sąlygos ir darbo užmokestis būtų vienodi visose Klaipėdos uosto stividorinėse kompanijose. Tada darbo žmogus turėtų socialines garantijas, jam nereikėtų galvoti, kaip susirasti geresnį darbą. V. Bendoraitis mano, kad Klaipėdoje tokie dalykai greitu laiku neįmanomi, bet sako, jog to siekti reikia.

Pavyzdžiui, Roterdamo uoste 35 metus buvo lyginamos stividorinių kompanijų darbo ir užmokesčio sąlygos, tačiau ir jis neturi vienos bendros kolektyvinės sutarties. Šiame uoste yra apie 36 kolektyvinės sutartys, tačiau darbo apmokėjimo sąlygos visose kompanijose yra beveik vienodos.

Krovinių terminale

Sausakrūvio uosto Krovos terminale, kuriam dabar vadovauja Robertas Jockus, dirba apie 340 žmonių, iš jų 240 dokininkų. Viršininkas sako, jog dokininkus visus pažįsta. Visą gyvenimą dirbęs uoste apie kitą darbą jis jau negalvoja, ir laivo kapitonu būti nenorėtų. Žinoma, nėra lengva tiekai žmonių vadovauti, atsakomybė didžiulė.

Robertas Jockus 1979 metais baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Gavęs paskyrimą kurį laiką dirbo Kretingoje kelių mechaniku, paskui dvejus metus tarnavo sovietinėje armijoje, o nuo 1983 visą laiką dirba uoste.

5 metus dirbo kranų pamainos mechaniku, paskui ratinės technikos, t. y. autokrautuvų pamainos mechaniku. 1999 metais tapo to padalinio viršininku. Vėliau iš visų mechanizacijos padalinių buvo įkurta UAB, tapusi "Iremo" filialu. Taigi po bendrovės privatizacijos ketverius metus jam teko padirbėti giminingoje bendrovėje. Šiemet R. Jockus iš "Iremo" vėl grįžo į KLASCO ir vadovauja Krovinių terminalui.

Per visą jo darbo uoste laiką pastarasis laikmetis pasižymi tuo, kad pasikeitė krovinys vadinamajame prekybos uoste. Anksčiau čia būdavo daugiausia kraunamas metalas, dabar - birieji kroviniai. Ponas Robertas sako, jog metalą krauti kur kas lengviau, nes vienu pakėlimu galima į laivą įdėti 30 tonų gabalą, o kol kaušu prisemama 30 tonų birių krovinių, praeina nemažai laiko. Taigi anksčiau buvo dirbama sparčiau. Pasak R. Jockaus, dabar darbas nėra sunkus, bet jis ne toks našus tonų atžvilgiu, daugiau reikia mechanizuoto darbo.

Paklaustas, ar užtenka darbuotojų Krovinių terminale, viršininkas atsakė, jog pagal dabartinį krovos lygį užtenka.

Krovos terminalas turi 58 portalinius kranus, kuriais tiesiogiai kraunami kroviniai į laivus arba iš vagonų. Jų keliamoji galia nuo 5 iki 40 tonų. Ratinės technikos turima apie 160 vienetų. Didžiausia pakrautuvų keliamoji galia - 32 tonos, o mažiausia - 1,5 t.

Viršininko manymu, turimą techniką reikia atnaujinti. Ji eksploatuojama jau daug metų ir savo amžių atgyveno. Pasak R. Jockaus, reikėtų įsigyti naujesnių technikos modelių. Be to, vienos technikos dabar yra per daug, kitos per mažai.

Pagarba darbo veteranams

"Vakarų eksprese" jau buvo rašyta, kad praeitą penktadienį Dramos teatre buvo pagerbti 24 KLASCO darbo veteranai. Keletą jų pavyko pakalbinti.

Pirmos klasės dokininkas mechanizatorius Algis Jastrumskas sakė, jog jį, 20 metų išdirbusį šioje bendrovėje, pernai maloniai nustebino tai, kad buvo išmokėtas keturioliktas atlyginimas. Jo manymu, kitose uosto įmonėse tokio dėmesio kaip KLASCO darbuotojai nesulaukia.

Daug Algio draugų, išėjusių iš KLASCO, dabar šiek tiek gailisi, nes kituose terminaluose laiku nemokami atlyginimai, jau nekalbant apie premijas. A. Jastrumskas patenkintas, kad liko dirbti šioje kompanijoje.

Gintautas Matulis, baigęs Kauno politechnikos institutą, buvo paskirtas dirbti į Jonavos azoto gamyklą ir ten atidirbo metus. Kadangi jo žmona klaipėdietė nesutiko važiuoti į Jonavą, teko jam pradėti dirbti Klaipėdoje. Jam, aukštaičiui, atvažiavusiam dirbti į Žemaitiją uoste inžinieriumi elektriku technikos skyriuje, didžiausią įspūdį padarė vėjas, tai, kad labai arti buvo vanduo, ir dideli portaliniai kranai. Pirmus mėnesius, kol priprato, jam skaudėjo ausys, ir manė, kad, ko gero, teks grįžti į Kauną. Dabar Gintautas nebegali be Klaipėdos vėjo gyventi. 1999 metų pabaigoje jis pradėjo dirbti vadovu, eiti vyriausiojo energetiko pavaduotojo pareigas.

Vadimas Roždestvenskis, filialo "KLASCO servisas" pagalbinis darbininkas, 18 metų išdirbęs elektriku, sakė dabar būsiąs dokininku. Valdžia sugalvojusi jį perkvalifikuoti.

Dokininkas mechanizatorius Romas Mineikis, paklaustas, kaip jis ištvėrė KLASCO 20 metų, atsakė: "Tėvas dirbo, ir aš dirbu. Per tą laiką uostas gerokai pasikeitė, išsiplėtė, dabar jo perspektyvos visai kitokios. Dokininko darbas niekada nebuvo lengvas. Sunku dirbti žiemą, kai šalta, vasarą, kai lyja. Nemažai krovinių tenka krauti rankiniu būdu. Nors protingai dirbant nė vienas krovinys nėra sunkus. Darbas pavojingas, pasitaiko ir nelaimingų atsitikimų, nedidelių traumų, reikia pačiam mokėti save saugoti."

Be minėtų darbuotojų šiemet veterano vardas suteiktas Raimondui Kvedaravičiui, Viktorui Tubiui, Pranui Čeblauskui, Valentinai Korobeinikovai, Galinai Žukovai, Klavdijai Znojenkovai, Nadeždai Agromovai, Aldonai Blažienei, Zinaidai Andriulienei, Jelenai Michejevai, Irinai Cariovai, Jonui Balsiui, Romui Mineikiui, Gintarui Norkui, Arūnui Nikolajevui, Kęstučiui Kundrotui, Alvydui Kauliui, Dmitrijui Levinui, Vladimirui Ziborovui, Sauliui Žvirzdinui.

Valentinas UBAS