Sprendžiant iš Kultūros vertybių registro, Lietuva jūrinio paveldo daug neturi - 10 laivelių, tris istorinius švyturius ir dar kelis objektėlius. [CITATA]
Istorikai mano, kad už uosto tvoros slepiami keli šimtai saugotinų objektų. Jame yra ir senųjų dvarviečių, ir kapinių, ir bažnyčios liekanų. Tuo metu uostininkai pyksta, kad paveldosaugininkai bando kišti nosį už tos tvoros, esą jie pasirengę saugoti kiekvieną akmenėlį, kuris žmonėms gal visiškai neįdomus, ir trukdo verslininkams uždirbti pinigų.
"Vakarų ekspresas" pasiryžo pasižvalgyti už uosto tvoros ir supažindinti klaipėdiečius su ten esančiais įdomesniais objektais ir pradeda tam skirtą rašinių ciklą.
Kas atsakingas už paveldą?
Lietuvos jūrų muziejaus muziejininkas istorikas Dainius Elertas, paklaustas, kodėl tik dabar pradėta rengti jūrinio paveldo tyrimų programa, kodėl nėra saugotinų objektų sąrašo, atsakė labai trumpai: "Čia Lietuva."
Anot jo, jau kokius 7 metus Uosto direkcijos vadovams vis tenka priminti, kad už tai, kas gali būti vertingo uoste, atsako teritorijos savininkas. Uosto teritorija priklauso valstybei ir yra administruojama Uosto direkcijos, kuri nuomoja ją uosto kompanijoms.
D. Elertui 2008-aisiais teko dalyvauti viename iš Uosto direkcijos valdybos posėdžių. Jis teigia nustebinęs jos narius išsakydamas mintį, kad Lietuvos įstatymai galioja ir uosto teritorijoje. Esą jie bandę prieštarauti, kad privalo paisyti vienintelio Uosto įstatymo.
"Taip yra todėl, kad niekam nieko nereikia, nes niekas nieko nežino ir nenori žinoti, nes tai nepatogu. Todėl situacija tokia kebli", - sakė D. Elertas.
Yra keletas institucijų, kurios privalėtų domėtis jūriniu paveldu. Be abejo, viena iš jų - Kultūros paveldo departamentas. Tačiau, pasak D. Elerto, neretai niekas nežino, kas vyksta toje specifinėje uosto teritorijoje.
Istoriko manymu, direkcijos sudaromose žemės nuomos sutartyse su kompanijomis galėtų būti tam tikros nuostatos dėl jūrinio paveldo išsaugojimo. Kadangi žemės nuomos sutartys yra paslaptis, D. Elertas įtaria, kad tokių nuostatų jose nėra.
Pasak jo, nepaisant to, kad uostas deklaruoja savo autonomiškumą, už jūrinį paveldą teoriškai yra atsakinga ir Klaipėdos savivaldybė, nes uostas patenka į jos teritoriją.
"Pagrindinė problema yra žmonių, kurie priima sprendimus, galvose. Deja, daugeliui žmonių Klaipėda prasideda tik 1945-aisiais", - sako D. Elertas.
Tvoros - nuo 1939-ųjų
Tvoros atskirose uosto dalyse atsirado dar 1939-aisiais. Po karo uždarų zonų taip padaugėjo, kad 1948 m. jau prireikė atskirti praktiškai visą pakrantę. Uosto teritorija vis plėtėsi užimdama ištisus miesto kvartalus, tad atitinkamai daugiau buvo užgriebiama ir paveldo.
Pasak D. Elerto, visą sovietmetį uosto teritorijoje ne tik kad savivaldybė, bet iš esmės ir Lietuvos valdžia nelabai galėjo ką pakeisti - viskas buvo sprendžiama pagal Maskvos nurodymus.
PAVELDAS. Iki 1939-ųjų atviras buvęs Klaipėdos uostas sovietmečiu nuo miesto atsiskyrė tvoromis, kurios paslėpė ir nemažai paveldo objektų. V. Augustino (Lietuvos centrinio valstybės archyvo) nuotr.
Plečiant tuometinį žvejybos uostą buvo rasta akmens amžiaus radinių, t ačiau tik dalis jų per stebuklą pasiekė tuometinį Klaipėdos kraštotyros muziejų, o kita dalis nežinia kur dingo. Visa tyrimų verta teritorija atsidūrė po betono sluoksniu.
Tais laikais paveldo objektai apskritai buvo ignoruojami - išardyta anglikonų bažnyčia, iš esmės sunaikinta karališkoji navigacijos mokykla ir t. t.
D. Elerto teigimu, uždaro gyvenimo tradicija uoste tęsiama ir po 1990-ųjų. Jo manymu, pagarsėjusioje bakeno sunaikinimo istorijoje, kuri nutiko jau miesto pusėje, nemenkas nuopelnas tenka Uosto direkcijai.
Pats seniausias Klaipėdos navigacinis įrenginys senoji uosto vedlinė stovėjo Švyturio gatvėje. Bakenas toje vietoje buvo pastatytas dar XVII a. Iš jo varpo dūžiais buvo perspėjama apie atplaukiančius laivus, apie sudėtingas laivybos sąlygas. Gerokai vėliau jis tapo metaliniu ir stovėjo iki 2008 m. sausio 15 d. Galbūt atsitiktinumas, bet būtent tą dieną, kai minimas Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos, bakenas buvo supjaustytas į smulkius gabalėlius.
Tąkart Uosto direkcijos atstovai aiškinosi, kad vykdė Vyriausybės nutarimą, savivaldybė - kad bakenas nebuvęs įtrauktas į saugotinų objektų sąrašą, nors jis buvo vienintelis toks Lietuvoje.
Pasak istoriko, dabar toje vietoje matant tuščią plynę ir likusius keturis pamatinius blokus, supranti, kad fizinio poreikio jį pjaustyti, nes užėmė vertingą teritoriją, net nebuvo. Metalo apžiūra parodė, kad jis nebuvo surūdijęs ir jokios grėsmės praeiviams nekėlė.
Leidimai - ne problema
Uosto direkcijos Ekonomikos ir strateginio planavimo skyriaus viršininkė Audinga Jokūbauskienė teigia, jog netiesa, kad į Uosto teritoriją negali patekti institucijų atstovai. Per 10 metų, kiek ji dirba Uosto direkcijoje, tokio įvykio, kad kokia nors uosto kompanija nebūtų įsileidusi istorikų ar paveldosaugininkų, nėra girdėjusi. Net jeigu taip atsitiktų, Uosto direkcija išduotų leidimą.
Tačiau tvarka tokia, jog be specialaus leidimo bet kas patekti į tą teritoriją kada tik panorėjęs negali.
A. Jokūbauskienė pažadėjo padėti iškilus tokioms problemoms net žurnalistams ir juo labiau neatsisakys pagelbėti istorikams ar paveldosaugininkams, jeigu jie norės atlikti kokius nors tyrimus.
Tačiau, pasirodo, nei istorikai, nei paveldosaugininkai net nesiveržia patekti už uosto tvoros.
Sutartys - neįslaptintos
A. Jokūbauskienės teigimu, žemės nuomos sutartys su uosto kompanijomis nėra jokia paslaptis. Netgi Uosto direkcijos interneto svetainėje galima rasti ir žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo taisykles, ir žemės nuomos konkurso sąlygas, ir tipinę žemės nuomos sutartį.
Žemės nuomos sutartyje yra daugybė reikalavimų žemės nuomininkui, susijusių su gamtosauginiais, priešgaisriniais ir kitais reikalavimais. Pavyzdžiui, AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO) yra įpareigota savo nuomojamoje teritorijoje pietinėje uosto dalyje saugoti botanikos draustinį.
Konkretaus punkto, susijusio su paveldosauga, žemės nuomos sutartyje iš tikrųjų nėra. Pasak A. Jokūbauskienės, šiuos dalykus reglamentuoja aukštesni teisės aktai nei susisiekimo ministro pasirašytos žemės nuomos taisyklės.
Beje, Uosto direkcija administruoja tik krantines, geležinkelius, žemę, t. y. uosto infrastruktūrą. Tai, kas yra ant žemės paviršiaus, t. y. statiniai, uosto suprastruktūra yra kompanijų nuosavybė. Jos savo lėšomis turi saugoti ir turimas vertybes bei turtą.
Programa pradėta pernai
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas teigia, kad nemažai jūrinio paveldo objektų jau yra tyrinėti ir apie juos surinkta gana daug medžiagos.
Be to, Klaipėdos savivaldybės iniciatyva pernai rugpjūtį buvo sudaryta 10 žmonių darbo grupė, rengianti jūrinio kultūros paveldo kompleksų tyrimų programą. Jai vadovauja miesto savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento direktorė Nijolė Laužikienė, vienas iš aktyviausių šios grupės narių - istorikas D. Elertas. Grupei priklauso ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys, savivaldybės administracijos Paveldo skyriaus vedėja Edita Petrauskienė, L. Kavaliauskas, Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė, Klaipėdos universiteto profesorius Vladas Žulkus, Lietuvos jūrinės istorijos ir kultūros klubo "Budys" atstovas Algimantas Juozas Liesis.
Grupė Jūrinio kultūros paveldo tyrimų programą rengti pradėjo pernai, tikėtasi, kad iki šių metų vasaros galo ji bus baigta, tačiau prieš finišą teko šiek tiek stabtelėti, bet darbai esą jau visiškai eina į pabaigą. Išskiriamas pakrančių, povandeninis, uostų teritorijų paveldas ir t. t.
"Kalbama apie jūrinio paveldo kompleksą, o ne apie atskirus objektus, apie kompleksines teritorijas ir jų išsaugojimą. Mes žiūrime ir analizuojame visumą", - sakė darbo grupės vadovė N. Laužikienė.
Pasak L. Kavaliausko, programoje neapsiribojama vien tik materialiuoju paveldu, bandoma įvardinti ir jūrinius simbolius, ritualus, šventes, jūrines tradicijas, netgi kulinarinį paveldą, marinistinį dizainą, istorinę reklamą, marinistinius paveikslus, graviūras, vietovardžius, gatvėvardžius, mitus ir t. t. Taigi programa labai plati.
Pasak D. Elerto, nuo to laiko, kai buvo išsakyta idėja, kad reikia rengti tokią programą, praėjo daug metų.
Į klausimą, kodėl anksčiau tai nebuvo daroma, kodėl nebuvo kompleksinio požiūrio į jūros paveldą, N. Laužikienė atsakyti negalėjo.
Pasak D. Elerto, toje programoje dar nebus konkretaus saugotinų objektų sąrašo, nes pirmiausia reikia nusistatyti kriterijus, pagal kuriuos tas sąrašas gali būti sudarytas. Programos rengėjai bando apibūdinti ir kai kurias sąvokas, kad visiems būtų aišku, apie ką kalbame.
Konstatuojama, kad Klaipėdos hidrokompleksą sudaro istoriniai Dangės, Pilies, Žibalo, Locų, Žiemos uostai, Pauliaus Lindenau laivų statykla, AB "Maistas", Malkų, Medienos ir daugelis kitų krantinių, esančių ir uosto teritorijoje, ir Danės upėje. Jam priskiriami ir kiti jūrinio paveldo objektai bei kompleksai. Pavyzdžiui, Smiltynės pusėje yra balasto, povandeninių laivų, senosios Kopgalio ir Smiltynės krantinės, laivų kapinės, marių įplaukos molai ir t. t. Jam priskiriamas ir laivų statyklos "Union" trąšų fabrikas, elektrinės, įvairios karinės baterijos, susijusios su gynyba iš jūros pusės, Vilhelmo kanalas, senieji žvejų kaimai, netgi buvę pajūrio kurortai Melnragė, Giruliai, Kukuliškės ir t. t.
Priemonė projektuotojams
Pasak L. Kavaliausko, kai miesto Taryba patvirtins tą programą, savivaldybei bus lengviau kalbėtis tiek su uosto įmonėmis, tiek su Uosto direkcija. Prieš pradedant vykdyti kokius nors darbus po vandeniu ar atliekant rekonstrukcijos darbus krante, žinant, kad toje vietoje yra ar buvo vertingi statiniai, kranai ir t. t., programa bus padėta ant stalo ir prašoma projektuotojų atkreipti dėmesį į tai.
"Taip jau susiklostė, kad jūrinio paveldo temos nebuvo plačiai nagrinėtos Lietuvoje. Domėtasi vienu ar kitu kampu, bet kompleksiškai nebandyta žiūrėti. Šį kartą kalbame apie kompleksą, turintį daug sudedamųjų dalių ir nesibaigiantį ties uosto tvora. Todėl bet kuriuo atveju tam tikros naudos iš tos mūsų programos bus. Ar pavyks pasiekti, kad ta programa būtų toliau vystoma, nežinau. Viskas priklausys nuo institucijų, kurių atstovai dalyvauja rengiant programą, noro. Beje, Kultūros paveldo departamentas prašė mūsų tam tikrų gairių, skundėsi, kad jam trūksta specialistų, žinančių tą specifiką", - kalbėjo D. Elertas.
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą