Žvejyba
Savo darbo sąlygomis besiskundžiantiems mokytojams, buhalteriams, žurnalistams ir kitų profesijų atstovams turėtų būti gėda. Tai pirmoji į galvą šovusi mintis po paros, praleistos su į darbą išplaukusiais žvejais.
Su uostamiesčio žvejais, kurie gaudo svarbiausią Baltijos jūros verslinę žuvį - menkę, išplaukėme į vieną iš žvejybos reisų. Po šios išvykos susidarė įspūdis, kad paskutinieji metai nepašykštėjo jiems ne itin naudingų permainų.
Laive praleidus vos kelias minutes buvo galima suprasti, kad žvejams šiuo metu labiausiai nepatinka pernelyg griežta kontrolė - kapitonas priskaičiavo dešimtis institucijų, kurioms suteikta teisė tikrinti žvejų veiklą. Vien išplaukiant iš uosto apie tai reikia informuoti begales tarnybų.
Kiekvieną išplaukiantįjį į jūrą kontroliuoja Pasienio, Saugaus plaukiojimo tarnybos, Mažųjų laivų, Jūrinė, Mokesčių, Darbo inspekcijos, Aplinkos apsaugos departamentas. Visi su savo reikalavimais ir taisyklėmis.
Grįžus į krantą juos pasitinka Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos žvejybos kontrolės skyriaus inspektoriai, kurie kartais sumano žvejus patikrinti ir darbo metu - atplaukia pas juos.
Keikia ES
"Po to, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, gyvenimas tik blogėja", - sakė laivo kapitonas Petras Pantelejevas.
Lietuvos žvejams po įstojimo į bendriją buvo sutrumpintas žvejybos laikotarpis, todėl, pasak kapitono, šiais metais jų laivas uoste be darbo stovėjo ilgiau nei keturis mėnesius, kai anksčiau prastovos būdavo ne ilgesnės kaip 2 mėnesiai. Kompensacijų už tai jie negavę, o išlaidų turėję nemažai - reikėjo mokėti už krantinę, tiekiamą elektrą.
Negana to, Baltijoje vis dažniau vykstančių karinių pratybų metu yra nustatomos zonos, kuriose žvejoti negalima. Kariškiai žvejams pridaro ir daugiau šunybių - po pratybų palieka taikinius, kurie gadina tinklus.
Anot jo, Švedijoje, Danijoje ir net Lenkijoje nieko panašaus nėra - žvejai už kiekvieną prastovą be darbo gauna įvairaus dydžio kompensacijas.
"Ir taip uždirbam ne milijonus", - guodėsi kapitonas ir tuoj pat ant popieriaus užrašė formulę, pagal kurią skaičiuojami žvejų atlyginimai.
Pagal ją, sugavus toną menkių, žvejys, priklausomai nuo pareigų, uždirbtų apie pusantro šimto litų. Atlyginimas priklauso ir nuo žuvies supirkimo kainos, todėl menkes Baltijoje gaudantiems žvejams darosi pikta, kai prekybos centre jie išvysta keliskart didesnę šios žuvies kainą už tą, kuria jie parduoda perdirbėjams.
Baltijos jūroje šiuo metu žvejoja trečdaliu mažiau Lietuvos laivų nei anksčiau, nes dalis žvejų už pasiūlytas kompensacijas nusprendė atsisakyti savo laivų ir supjaustę juos atidavė į metalo laužą.
Darbo nekeistų
Laive, be kapitono, dirba dar 5 žmonės - Gracijus Trijonis, Vadimas Tkačenka, Ivanas Vasiutinas, Aleksandras Lipinskis ir Raimondas Klevinskas.
Vadimas laive dirba seniausiai, jis - vyresnysis mechanikas, Gracijus yra kapitono padėjėjas, vyriausias įgulos narys Ivanas laive dirba antruoju mechaniku. Aleksandras atsakingas už tralą, o savo pasakojimais kolegas nuolat pralinksminantis Raimondas yra virėjas. Visi jie turi šeimas.
Visi įgulos nariai vieningai pritaria kapitonui ir sako pajutę ES "naudą". Jie vardija: pakeisti žvejybos plotai, nuolat keičiamos atestacijų taisyklės ir kainos, brangstantis kuras. Be to, kiekvienam žvejui prasimaitinti šiuo metu skirta 10 litų per dieną - mažiau nei anksčiau.
"Dabar nuvažiavus į parduotuvę visų pirma reikia galvoti ne apie tai, kokio maisto pirkti, bet ar užteks tam skirtų pinigų", - sakė virėjas R. Klevinskas.
Žuvis laive valgoma nedažnai. Kiekvieno reiso metu tradiciškai verdama žuvienė ir vienas kitas žuvies patiekalas.
Prie nuolatinio variklio gausmo bei supimo žvejai sako įpratę ir to nejaučią, o skirtumą pajaučiantys tik ant kranto, važiuodami automobiliu.
Nepaisant to, kad pinigus užsidirba ne pačiomis geriausiomis sąlygomis, žvejai šio darbo sakė nekeisiantys į geriau apmokamą užsienyje ar kitą darbą.
"Aš per 30 metų plaukiu į jūrą, neįsivaizduoju, kokį darbą dar galėčiau dirbti", - sakė laivo kapitonas.
Panašiai teisinosi ir kiti įgulos nariai, tik Ivanas pareiškė, jog jis jau per senas trenktis į Didžiąją Britaniją ar kitą šalį.
Nors kartu dirba jau ne vienus metus, įgulos nariai vieni kitiems nuolat pasakoja įvairiausias istorijas, todėl laive retai būna tylu. Jeigu vienas žvejų pasakoja apie save, kiti papildo praleistus gyvenimo faktus.
"Esame kaip viena šeima, apie vienas kitą žinome viską", - sako jie.
Sienos - tabu
Žvejyba, trunkanti iki 4 parų, prasideda dar krante, prieš išplaukimą. Ruošiamos maisto, kuro atsargos, sugautos žuvies atšaldymui skirtu ledu papildomas triumas.
Ir tik nuplaukus tolėliau nuo kranto pasigirsta signalas, skelbiantis, jog laikas į vandenį nuleisti tralą. Kiekvienas stoja į savo viet1 ir po 15 minučių tralas jau vandenyje.
Po kelių valandų ištraukus žuvį reikia surūšiuoti pagal dydį, išskrosti, nuplauti, dėti į dėžes, pasverti ir patalpinti į triumą, kur atšaldyta žuvis išbus ne ilgiau kaip 4 paras, nes viršijus šį terminą žuvies nebus galima parduoti. Vėliau vėl metami tinklai - darbas vyksta pagal tą patį scenarijų.
Laukdami signalo, pranešančio, kad vėl reikia traukti tralą, žvejai ilsisi, tik vairinėje nuolat turi budėti kapitonas arba jo padėjėjas. Jie prižiūri, kad laivas laikytųsi numatyto kurso ir nenuklystų iš specialioje kompiuterinėje programoje pažymėtų žvejybos plotų.
Naktį vairinėje budėjęs kapitono padėjėjas sakė, jog šių ribų kirsti nevalia, priešingu atveju galima turėti rimtų nemalonumų su kaimyninės šalies pasieniečiais.
Valdas PRYŠMANTAS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą