Veteranai neliks nepagerbti

Rytoj Klaipėdos jūrų krovinių kompanija (KLASCO) pagerbs savo darbo veteranus. Pirmąkart veterano vardas bus suteiktas 14 darbuotojų, išdirbusių 20 metų.

Penktadienį ypatingas dėmesys bus skirtas šešiolikai asmenų, kurie bendrovėje išdirbo 25 metus,  
dešimčiai išdirbusių 30 metų ir   dviems - 40 metų.

Klaipėdos prekybos uoste veterano vardas asmenims, dirbusiems 25 metus, pirmą kartą suteiktas 1970 m. Iš viso iki šiandienos toks vardas suteiktas jau 1100 buvusio prekybos uosto, po privatizavimo tapusio KLASCO, darbuotojams. Koncernas "Achemos grupė" veteranų šventę atgaivino 2000-aisiais. Nuo 2004 m. jau pažymimi ir darbo penkmečiai, o nuo 2007 m. darbuotojams teikiami KLASCO garbės ženkleliai, jų vardai įrašomi į Garbės knygą, atsižvelgiant į stažą jiems išmokamos 2 ar 3,5 minimalaus mėnesinio atlyginimo dydžio premijos.

Taigi nepaisant sunkmečio tradicijos tęsiamos. Šia proga mes kalbinome tris iš gausaus pagarbos nusipelniusių KLASCO darbuotojų būrio. Jie buvo nustebinti, nekalbūs, sutrikę, kad dėl jų sukelta tiek triukšmo, nesuprato, kodėl iš tokios daugybės žmonių pasirinkti būtent jie.

"Keltą žinau atmintinai"

KLASCO padalinio Jūrų perkėlos terminalo dokininkas mechanizatorius Vitalij Rondarev perkėloje dirba 5 metus.

Algis Jastrumskas, KLASCO dirbantis 25 metus: "Su Vitalijumi kartu dirbam, esam pažįstami jau 20 metų. Kiekvienas žmogus turi ir pliusų, ir minusų. Vitalijus turi 90 proc. pliusų, 10 proc. minusų. Yra geriausias darbuotojas."

Pernai sukako 20 metų, kai V. Rondarev dirba šioje bendrovėje. "Man tas darbas patinka. Ne visada dirbau dokininku, anksčiau buvau profesionalus vairuotojas. Važinėdavau ir į užsienį. Kai uostą privatizavo, pervedė į dokininkus", - pasakojo jis.

Dabar jo darbas - įvežti į laivus ir išvežti autotransporto priemones. "Paprastas vairuotojas jo negali padaryti. Atėję naujokai vis kažką laužo, daužo. Reikia kelių mėnesių, kol pripranta ir prie mašinos, ir prie kelto. Tenka ir atbulomis važiuoti kokį 100 metrų, tad reikia žinoti, kas kur gali kliūti. Aš jau atmintinai visą keltą žinau", - sakė dokininkas.

Jaunystėje jis 12 metų atidavė auto krososportui. Ir dabar labiausiai laukia "Formulės 1" lenktynių. Jeigu jam tenka dirbti ir negali pažiūrėti televizoriaus, tai žmona jam įrašo varžybas. "Kai prasideda "Formulė", nieko nebedarau, tik žiūriu", - pralinksmėjo pašnekovas, užauginęs dukrą ir sūnų.

Pradėjo būdama mokinukė

KLASCO darbo normavimo inžinierė Zinaida Dvornikova uostui atidavė 40 metų. Pradėjo būdama 17 metų, dar mokinukė. Neakivaizdiniu būdu baigė Kaliningrade ekonomikos fakultete buhalterijos apskaitą.

Jos darbas - apskaičiuoti krovos išdirbio normas dokininkams, kad jie dirbtų efektyviai. Nuo to priklauso ir jų atlyginimai. "Būtinai reikia viską apskaičiuoti, taip paprastai niekas nedaroma", - šypsosi ponia Zinaida. Būtent šį darbą ji dirba 32 metus. Iš pradžių buvo pagalbinė darbuotoja, paskui teko dirbti ir teletaipo operatore, reikėdavo priimti dokumentus iš laivų. O jau baigusi aukštesnius mokslus pradėjo dirbti normavimo grupėje, iš pradžių normuotoja, o vėliau inžiniere.

Ir taip ištikimai triūsia šiame darbe visus tuos metus. Beveik visuose pastatuose, kiek tik jų yra KLASCO sausakrūviame uoste, jai teko padirbėti.

Ponia Zinaida užaugino dukrą ir sūnų. Dukra baigusi ichtiologiją ir okeanografiją Klaipėdos universitete, sūnus - Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje laivavedybą, bet kol kas dirba krante.

Be knygų skaitymo, moteris geriausiai pailsi triūsdama savo sode. "Jame mano pasaulis", - prisipažįsta ji. Dar mėgsta su vyru pasivaikščioti prie jūros.

Įsimylėjęs "KLASCO-1"

Kompanijos filialo "KLASCO Towage Assistance" naujojo vilkiko "KLASCO-1" mechanikas Artūras Virbalas vilkikuose išdirbo 20 metų. Prieš pereidamas į naująjį triūsė "Semboje" ir "Bizone". Apie "KLASCO 1", kurį kartu su šturmanu plukdė iš Sankt Peterburgo, gerąsias savybes - ir koks jis manevringas, ir koks galingas, o jau kokios geros darbo sąlygos, jog nežinąs nė ko daugiau ir norėti begalima, gali kalbėti valandų valandas.

1985-aisiais baigęs Klaipėdos jūreivystės mokyklą vedė. Trejus metus plaukė į jūrą su žvejybos laivais, nes buvo gavęs paskyrimą į Kaliningradą, o paskui visą laiką dirbo uosto vilkikuose. "Aš ne iš tų žmonių, kurie laksto, esu sėslus. Atėjau padirbėti trumpam, bet taip ir likau", - prisiminė ponas Artūras, pasak jo paties, grynas klaipėdietis iš žvejybos uosto. Jo tėvas dirbdamas jūreiviu jūrai atidavė 30 metų.

Buvo sportininkas, Sovietų Sąjungos sporto meistras - 11 metų atidavė fechtavimui. Galėjo sportuoti toliau, tačiau likimas pasisuko kitaip - patraukė į jūreivystę.

"Darbas nemonotoniškas, yra šiek tiek rizikos - žiemą ledus palaužai, palinguoji. Čia mechanizmai, aparatūra, viskas keičiasi, įdomu, tai ne prie staklių stovėti. Laivas be mechaniko neišsiverstų. Dar tenka jūreiviui padėti dirbti ant denio", - kalbėjo mechanikas.

Tiesa, jis dar yra baigęs ir muzikos mokyklą, grojo akordeonu. Paklaustas, ar darbas mašinų skyriuje nepakenkė jo muzikinei klausai, ponas Artūras atsakė: "Jeigu dirbtum be ausinių, gal ir pakenktų. Vilkikuose tai ne žvejybos laivuose, čia visai kitas darbas."

Jo sūnus dar mokosi 11 klasėje, o dukra - Klaipėdos universitete.

Valentinas UBAS