Gyvenimas ne tik pro langą: ant kurio medžio pakabinti savo rūpesčius?

57-oji istorija: ant kurio medžio pakabinti savo rūpesčius?

Gegužės 25, pirmadienis.

Įsivaizduokit sau, kaip buvau nustebusi: vieną rytą pamačiau sulapojusius medžius, kuriuos įtariau esant nudžiūvusius...

Ir tai buvo iki skausmo pažįstamos liepos, su kuriomis kartu augau senamiesčio gatvėje. Nuo vienos jų per žydėjimą mama priskindavo liepžiedžių. Mat viena šaka tiesiog lįsdavo pro miegamojo langą. Ir žydėdavo ypatingai gausiai, skleisdama aromatą.

Kasmet pavasarį tėvas vis kėsindavosi ją nukirsti. Kasmet jai gyvybę atkovodavo mama, pareikšdama, kad tai tiesiog vaistinė, besibraunanti į mūsų butą. Mašinų tuomet Klaipėdoje tiek ir tebuvo...

Kai, besiartinant žiemai, imdavau priausėti, kažkodėl kosėjimą, čiaudulį tėvai įvardindavo būtent šiuo veiksmažodžiu, mama išsitraukdavo drobinį maišeliuką ir virdavo liepžiedžių, tų, vasarą suskintų, ir virdavo arbatos.

Tiesą sakant, pradėjusi priausėti, labiau laukdavau daktaro Maizelio, kuris "išrašydavo" "Kagoro" vyno butelį. Po 20 gr būdavo atseikėjama tris kartus per dieną. Bet daktaras Maizelis kviečiamas būdavo tik tuomet, kai liepžiedžių arbata nepadėdavo. Niekada neišrašydavo receptų tabletėms...

Žinau, kad daktaro Maizelio labiau nei liepžiedžių arbatos laukdavo ir kiti peršalę kvartalo vaikai. Bet "Kagoras" tuomet buvo ne "rašalas". Grynas kraujas, kaip ne tik mano tėvai sakydavo.

Ech, vaikystės kagoriniai prisiminimai...

... Bet grįžtame prie tų dviejų medžių "sausuoklių". Jau buvo sulapoję visi, netgi ąžuoliukai, o tie du stovėjo pliki. Dabar jau žinosiu, ant kurio sukabinsiu savo rūpesčius...

Ant tos labai vėlai sulapojusios liepos. Jei ne karantinas, šito reiškinio tikrai nebūčiau pastebėjusi.

O ritualui ant medžio "pakabinti rūpesčius" įkvėpė toks pasakojimas: "Eidamas link namo durų, jis trumpam sustojo prie medžio, abiem rankomis paliesdamas šakų galiukus. Atidarius namų duris pamačiau neįtikėtiną virsmą: jo nesėkmių ir rūpesčių pažymėtą veidą papuošė nuostabi šypsena, jis apkabino savo mažus vaikus ir pabučiavo žmoną. Vėliau to vyro paklausiau, koks stebuklas įvyko, kad taip staigiai viskas pakito? "Aš suprantu, kad negaliu negalvoti apie rūpesčius darbe, bet vieną dalyką žinau tiksliai: rūpesčiai neturi trukdyti bendrauti su žmona ir vaikais. Kiekvieną dieną, grįždamas namo, tuos rūpesčius pakabinu ant medžio. O ryte aš juos vėl nusikabinu. Įdomu tai, kad kai ryte išeinu iš namų jų pasiimti, rūpesčių nebūna tiek daug, kiek vakare kabinau",- aiškino vyriškis.

...Toji sakmė ne sakmė, pasaka ne pasaka labai patiko. Nors manęs namuose niekas nepasitinka, bet parsinešti per dieną susikaupę rūpesčiai slegia.

...Kaip tas vyriškis pabandysiu savo rūpesčius kabinti ant tos vėlai sulapojusios liepos...

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia