Gyvenimas ne tik pro langą: kai darbas žmogų puošia

2020-05-19 15:00

51-oji istorija: kai darbas žmogų puošia

Antradienis, gegužės 19 d.

Įnikusieji į šį ciklą skaitytojai pradėjo klausinėti: karantino sąlygos švelnėja, ar išliks rubrika, kurią jie pamėgo? Bus. Bus, bus "Gyvenimas ne tik pro langą". Mat, per 50 karantino dienų, kai sąžiningai fiksavau, kaip jis atrodė iš trečiojo daugiabučio aukšto lango, iškilo kai kurių klausimų. Juos norėsiu išsiaiškinti ne tik sau, bet ir Jums. Žinoma, jei atsakymai rūpės...

O kol kas dar "neapdainuotas personažas", kurį stebėjau ne tik praėjusias 50 karantino dienų.

...Dar prieš devynias mūsų kvartalo kiemsargis jau malasi - su šluotom, su kibirais.

Kai žolė paauga, ir su žoliapjove "prasieina".

Manau, kad daugelis net nepastebim, kaip jis ant apšvietimo stovų prikabina surfinijų ar petunijų, pelargonijų ar kitų svyrančių iš vazonų žydinčių gėlių. O paskui jas laisto, pasilipęs ant kopėčių. Ir jo veidas toks nušvitęs.

Kol kas tų vazonų ant stovų nėra - šalnos juk. Bet, kai rasis, bus prižiūrėtos kaip kokios "barbės"...

Kiemsargis susiraukęs nebūna ir tuomet, kai prie konteinerių tvarką daro - patrombuodamas susikaupusias šiukšles.

Arba atvirkščiai,- jei jos jau išvežtos, atvambrina dangčius. Kad kokie užsilikę skystalai pradžiūtų. Ir šiaip plastmasės dėžės prasivėdintų. Kol vėl bus pritutintos.

Kažkada tą kiemsargį esu kalbinusi. Jis mūsų kvartale atsirado, 2009 metais stojus krizei "ant Lietuvos". Iki tol dirbo statybose. Krizei jas įšaldžius, teko ieškotis kito darbo.

Prisipažino, kad iš pradžių šluodamas, kuopdamas jautėsi ne kaip. Bet, laikui bėgant, apsiprato. Darbas kaip darbas.

Vieną rytą su tokiu džiaugsmu pasakojo, kaip kasdamas sniegus kažkur prie Dangės, aptiko kiškių šeimyną. Pasidžiaugė laiku pastebėjęs nemostelėję kastuvu. Kaip ir laistant gėles, jo veidas švytėjo.

Va, ir šiandien, lakstydamas su kibirais ir šluotomis gal kokį stebukliuką aptiks.

Praėjusi žiema jam, kaip ir daugeliui dirbančiųjų panašų darbą, buvo sėkminga: nebuvo sniego krūvų. O kai ir būdavo, jo prižiūrimi plotai apleisti nebuvo.

Per lapų kritimą irgi nepamenu, kad palijus ant jų būčiau jautusis kaip čiuožykloje. Šlykštus jausmelis, kurį ne kartą yra tekę pajusti ne mūsų kvartalo kiemuose.

Kas yra pasakęs, kad darbas žmogų puošia? Taigi lietuviška patarlė. Nors dabar labiau madinga kita - nuo darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas...

Bet tebėra darbų, kurių nuotoliniu būdu neatliksi. Ir nelabai įsivaizduoju, kokiomis "trajektorijomis" judėtų koks robotas vietoje mūsų kvartalo kiemsargio.

...Kiek stebiu kvartalo kiemsargio darbą, man atrodo, kupra jam tikrai negresia: "štyvas" kaip koks devyniolikmetis kariuomenėje.

Greičiau jau mes, barškindami kompiuterių klaviatūras, tas kupras "užsiauginsime"...