Na, ką, karantininiai? Pavarom?
Pavasarį skaitėt 63 gyvenimo pro langą "kavalkus". Tai nesismulkindama tęsiu 64 - uoju.
Neišsigąskit - tebegyvenu Klaipėdoje, ne Kaune. Tas vaizdas nuotraukoje - visai ne pro mano langą. Į Kauną per kelis laisvės mėnesius kelioms dienoms buvau ištrūkusi. Ir po Mažeikių apylinkes buvau ištrūkusi pasižvalgyti su LŽS Klaipėdos skyriaus žurnalistais. Iškart po 1 - ojo karantino. Džiugino kožna žolytė, kožnas medžių lapelis. Apie žmones net nekalbu. Jie mums vėrė savų gyvenimų duris miesčiukuose, kaimuose, dvaruose. Bet tai - jau ir kaip pasenusios naujienos.
Na, o ką šiandien? Žvilgtelėjau pro langą - dar tik bando aušti. Ar išauš - ką aš žinau. Juk pats pačiausias šiknaskylinis metas. Kiemas, jei jį taip galima pavadinti, prigrūstas automobilių. Judėjimo "autostrada" pro mano langus - jokio. Gal tik kol kas? O gal ir ne. Juk KARANTINAS.
Bandau prisiminti, ką veikdavau lapkričio 7 prieš 100 metų. Atmintis nieko "nepapasuoja". O juk dar mokykliniais metais musiau labai girgždėdama keldavausi iš lovos - juk reikia drožti į 4 - osios vidurinės mokyklos kiemą rikiuotis spaliniam paradui.
Kaip rikiuodavomės gegužiniam - prisimenu. Kaip spaliniam - ne. Gal sirgdavau kokia peršalimo liga ar kokiu tfu, tfu, tfu gripu? Ir laukdavau daktaro Maizelio? Tikrai laukdavau, kaip ir daugelis P. Cvirkos gatvės vaikų. Nes daktaras Maizelis niekada nerašydavo receptų kokioms nors tabletėms. Daktaras Maizelis tėvams prisakydavo pirkti "Kagoro" vyno. Tris kartus per dieną po tris arbatinius šaukštelius, o gal ir valgomuosius šaukštus. Protingas buvo tas daktaras Maizelis.
Ko gero, jis jau tuomet turėjo žinių apie farmaciją. Tiesa, tuomet, skirtingai nei dabar, proškės tiek ir tekainavo - kelias, o gal keliolika kapeikų.
Gydymas nuo peršalimo "Kagoru" buvo brangesnis. Bet TOKIO "Kagoro" dabar parduotuvėse nebūna. Net ir pats brangiausias neturi to "buketo" skonio ir kvapo.
O gal turi, tik aš nebemoku to įvertinti, pasiklydusi tarp viso pasaulio vynų? Ai, Kalėdoms jau esu nusipirkusi "Kindzmarauli". Tik, va, jau suku galvą - ar galėsiu su butelka į svečius eiti ar ką nors į namus pasikviesti. Kažkodėl nelabai tikiu, kad po trijų savaičių kas nors mostelės stebuklų lazdele pranešdamas - karantinas pasibaigė. Nu, šioje vietoje nepradėsiu zyzti.
Pazysiu tuomet, kai bus laikas.
Jau kaip ir pradėjau rūpintis kalėdinėmis dovanomis, irgi nežinodama, ar turėsiu progos jas laiku įteikti. Nusprendžiau - jokių dovanų iš "nekropolių" - kinietiškų prakartėlių, angeliukų. Remsiu lietuviškus smulkiuosius verslus. Tik neišduosiu, ką esu sugalvojusi. Tai turi būti staigmenos ir staigmenėlės.
Na, dabar visa Lietuva susipriešinusi dėl simpatijų Trampui ar Baidenui. Susipriešinusi labiau, negu tuomet, kai rinkomės Lietuvos prezidentą. Gal šiandien paaiškės pagaliau? Jei JAV neprasidės teismų karuselė.
Tai va, tokios mintelės 2- ojo karantino pirmosios dienos rytą. Nepaisant visko - gražios dienos. Kiek ji bus graži, nuo mūsų pačių priklauso.
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą