Gyvenimas pro langą: be rankų darbo - niekaip...

31-oji istorija: be rankų darbo - niekaip...

Trečiadienis, balandžio 29 d.

Burzgia, už lango burzgia. Pasižiūrėjau - ekskavatorius atvažiavo susemti po trinkelių klojėjų likusios nemažos žvyro krūvos. O ji užsilikusi dar nuo tranšėjų kasikų ir dujų vamzdžių klojikų.

Vienas mašinoje valdo ekskavatorių, kitas, užsikabinęs man nepažįstamą prietaisą ant krūtinės, duoda signalus, kur ekskavatoriaus kaušą nukreipti. Jeigu ne visai tiksliai - pataiso. Ir vis dėlto tas "nukreipinėtojas" retsykiais ima lopetą į rankas ir supila vis mažesnę krūvą, kad ekskavatorius kaušas galėtų susemti. Kuo baigėsi procesas, jau nebepamačiau, nes turiu ir kitų redakcinių darbų nei vėpsoti pro langą...

Manau, kad galų gale žvyro krūvos likučius į savivartį sumesti reikėjo užbaigti su lopeta...

...Kadaise, kai dėl insulto suparalyžiuotos šviesaus atminimo mamos visokių fiziologinių procesų tekdavo tąsyti brangaus žmogaus šimtąkilograminį kūną, galvodavau, - negi nėra kokios įrangos, kuri palengvintų tokį beviltišką tąsymą ne tik lovoje, bet ir įkelti, iškelti į vonią, iš jos?

Taip susiklostė, kad po trejų metų, tikrai sunkių metų, kai slaugą reikėjo derinti su darbu, turėjau galimybę išvykti į žurnalistinę stažuotę Danijoje, Horsenso miesto redakcijoje. Mama jau buvo iškeliavusi. Į savo šiokį tokį susiregztą planelį buvau įsirašiusi ir punktą - pamatyti, kaip panašūs ligoniai slaugomi toje šalyje? Kolegė, pas kurią buvau apsistojusi, beregint "sumetė" planą: - taip pat kolegė, kuri dirbo toje pačioje redakcijoje, šeštadienį važiuosianti į pensionatą lankyti mamos. Ten galėsiu pamatyti ir tai, kuo taip domiuosi.

Burzgiame. Geriau būčiau nemačiusi. Bet juk neturėčiau, su kuo lyginti... Tokių senjorų priežiūros sąlygų 1994 m. matytų Danijoje ir šiandien LIETUVOJE NĖRA.

Trys didžiuliai pastatai su baseinais, sporto salėmis, bažnytėle, jaukia valgykla, galima sakyti, jaukumu prilygstančia "šiko" restoranams.

Visa tai skirta dar vaikštantiems - kad ir neįgaliųjų vežimėliuose, kad ir su vaikštynėmis.

Beldžiamės į kolegės mamos vienutės duris. Jai reikėjo ypatingos priežiūros - alzheimeris. Tokią diagnozę pirmą kartą ir išgirdau Danijoje. Lietuvoje vis dar paprasčiau skambėjo - sklerozė...

Tarp į pensionatą atvežtų savųjų antikvarinių baldų sėdėjo krėsle, atgręžtu į gražų vaizdą už lango. Į mudviejų pasirodymą beveik nereagavo.

Kaip tik tuo momentu su kažkokiu man nepažįstamu įtaisu įvažiavo "zdarava", turbūt slaugytoja: kolegės mamą reikėjo vežti kažkokioms procedūroms. Tame įtaise - tinklinis krepšys, kuriuo reikėjo sugreibti ponią, kad nereikėtų tąsytis. Bet tąsytis prireikė, nes krepšiu veiksmas nuo vieno krėslo ant kito, nepavyko. Vis dėlto į krepšį įsodinti ir tuomet kelti nuo krėslo reikėjo "zdaravos" slaugytojos rankų ir jėgos.

Beje, kaip išsiaiškinau jau vėliau, - kokių tik nėra įtaisų JAV ir Australijoje, slaugant tokius ligonius kaip mano mama, be rankų darbo neapsieisi.

Grįžtant į Horsensą, kolegės paklausiau: kiek tokių slaugomų ir prižiūrimų senukų tame pensionate yra? 40, prižiūrinčio personalo - mankštinančio, plukdančio baseinuose, atliekančio procedūras, gaminančio maistą ir t.t. - 260...

Dalykiškai pasiteiravau: kiek mokanti už mamos išlaikymą ir priežiūrą tame rojumi pasirodžiusiame pensionate? "Man nuo jos pensijos dar ir lieka", - pribloškė kolegė. Jos mama - buvusi mokytoja. Pareiškiau - saulėlydį norėčiau pasitikti tame pensionate...

"Kraustykis į Daniją", - man pasirodė kiek klastingai pasiūlė kolegė. "Danijoje labai patinka, bet aš kaip tas kirminas iš mėšlo krūvos, žvelgdamas į kirminą obuolyje, pasakysiu: Lietuva, kokia ji būtų - mano tėvynė."

Kai pirmadienį nuskuodžiau į redakciją, pajutau pakitusią atmosferą. Savaitę ten jaučiausi nelabai jaukiai. Mandagūs, ko paklausi,- atsakys, kokios kanceliarinės smulkmenos pasiteirausi - duos. Bet pirmadienį, po tos kelionės į pensionatą, buvau apsupta ne mandagumo, o nuoširdumo. Ne okupantė...

Ypač mano "akcijos" pakilo, kai puoliau fotografuoti mokytojos, į redakciją atvedusios būrį moksleivių. Kol kolegos moksleiviukams aiškindavo apie savo darbą, ji iš iš savo lazdelės pasidarydavo kėdutę. Tokių Lietuvoje nebuvau mačiusi. Kai vienas iš kolegų paskui pasiteiravo, kodėl fotografuoju, paaiškinau, - gal perskaitę mano reportažus kas nors sužinos, kad toks daiktas pasaulyje yra. Jis labai palengvintų Lietuvos neįgaliųjų dalią. Beje, tokių lazdelių - kėdžių nelabai Lietuvoje matau ir šiandien...

...Kol surašiau tekstą, tvarkytojai su ekskavatoriaus savivarčiu sugrįžo. Atvežė žemių ant ištryptos pievelės. Su grėbliais žemes grėbliavo jau abudu. Kažin, ar robotas taip sugebėtų? Rankų darbas yra rankų.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia