Gyvenimas pro langą: dviratininkai be gyvenimiškos patirties

22-oji istorija: dviratininkai be gyvenimiškos patirties

Balandžio 20, pirmadienis.

Iš automobilio išlipa ji ir jis. Atsidaro bagažinę, jis iškelia du dviračius. Ji bando važiuoti. Kreivuliuoja. Kažkas nepatogu. Jis pasirūpina dviračio sėdynę nuleisti. Ji vėl bando. Lyg ir patogiau, vis tiek kreivuliuoja. Bet porelė link dviračių tako nepatraukė, kažko laukia. A, draugų iš mūsų namo.

Kaip tik šiandien klausiausi psichologų aiškinimų, kad žmonės karantine pavargo. O todėl mažiau besisaugo, jau ir burtis į kompanijas pradėjo. Ši kompanija (tik vienas iš jų turi kaukę pasmakrėje) maždaug 30 - 35 m. amžiaus. Pats jėgų žydėjimas. Tie "žydintys" pirmieji maištauti ir pradėjo - juk koronė tik senius ir tešienauja. Vienas kitas balsas pasigirsta, kad ir jaunesnių nepagaili. Bet - tik vienas kitas pranešimas.

O tai jaunimui teikia drąsos: jeigu ir susirgs, vis tiek išgyvens. Duok Dieve, duok Dieve.

O aš su savąja gyvenimiška patirtimi ant dviračio sėdančiai ir kreivuliuojančiai norėjau rėkti pro langą: panele ar ponia, nevažiuok. Nerėkiau, nes turbūt pagalvotų - žilaplaukė pamišo iš trobos neišlįsdama. O pagrindo rėkti turėjau. Kadaise buvau tikrai puiki pedalų minikė, nes nebeatsimenu kurio gimtadienio proga tėvas "įtaisė" "Kregždutę". "Įtaisė" kažkaip savotiškai. Parėjęs į namus, paslaptingai sušnabždėjo: "Pažiūrėk pro langą, kokia graži draugė tavęs laukia". Žvilgtelėjau į mūsų tuomet uždarą kiemą su dideliais vartais - jokios draugės nepamačiau. Tik dviratį su spalvingu sieteliu, kad sijonas į ratus neįsisuktų. Paaugliams skirti dviračiai "Ereliukas" tokių sietelių neturėjo.

Atsigręžiau į tėvą, laukdama paašikinimų, kur toji draugė? Toji draugė - "Kregždutė". Oi, kaip su ja susidraugavau,- pirmą kartą ant dviračio sėdusi, puikiai variau link Jono kalnelio.

Manau, dabartiniai tėvai savo atžalas ir į "trasą" išlydėtų už balno laikydami, drebėdami, kad nugrius, susižeis. Ne, manęs niekas nelydėjo, viską pati. Žinoma, Turgaus gatvės vaikai tuoj mane apspito, pradėjo kaulyti pavažiuoti. Nors ir drebėdavau, kad gali sulaužyti, bet duodavau.

Pamažu dviračiais buvo apdalyti ir kiti gatvės vaikai. Kaip mes lentyniaudavom, kokius cirkus su tais dviračiais neišdarinėdavom. Žodžiu, dviratį buvau įvaldžiusi puikiai. Su dviračiais draugavau jau ir po studijų grįžusi į Klaipėdą. Ir per vieną mano gimtadienį "ji ir jis" pavarėme į Nidą. Sugebėjome įminti net į Parnidžio kopą, svajodami, kaip smagu bus nuo jos nušvilpti žemyn.

Jis nušvilpė, o aš nudardėjau, nes neturėjau jokio supratimo, kaip paprastą, ne kokį kalnų su "pribambasais" valdyti. Nuo to karto ant dviračio nebelipau...

Na, o visai neseniai net kelios mano aplinkos ponios, įgudusios vėžintis dviračiais, susilaužė rankas, kojas. Ačiū Dievui, koronė dar nesiautėjo. O šiandien, žiūrėdama į ponią ar panelę, taip neužtikrintai sėdinčią dviračio balne, norėjau klykti ir perspėti. Bet juk neišpasakosi visko, kodėl klykiu...

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia