170 - oji istorija, vasario 24, trečiadienis
Šįryt intensyviai sukinėjau radijo kanalus, lindau į media portalus, norėdama išsiaiškinti, kaip šiandien yra su tomis kietosiomis dalelėmis? Jokios informacijos. Tik prie vieno vakarykščio pranešimo aptikau skaitytojo klausimą: kur dingo agitatoriai dėl medžių miestuose kirtimo?...
Žinokit, šiandien nieko nebeplanuoju. Nes planuoti nebeįmanoma. Vakar mintijau: padarau tą, aną, ir čiuožiu pasivaikščioti. Kur tau - medijos pilnos perspėjimų: tik neikit, tik kiurksokit namie. Net trobų nevėdinkit - kietosios dalelės, užkemšančios bronchus, plaučius, nebeprisimenu ką dar užkemšančios. Žodžiu, vėl mirtimi grasino.
Užtrenkiau langą. Balkono neatvėriau netgi prisikepusi bulvių, kurias "kapojau" su "plastmasiniu" pomidoru.
Ai, tuoj pradės žaliuoti dilgėlės, balandos, kiaulpienės. Tik, va - ar bėr kur koks neužterštas kampelis, kuriame "papigiai" galėtum pasiskinti pavasarinių vitaminų? Ne kokių farmacininkų sugalvotų papildų grūsti į save. O išsivirti dilgėlių sriubos, pavyzdžiai. Arba susičečkavoti kiaulpienių salotų. Kiaulpienių nesu bandžiusi. O dilgėlių, kadaise parsivežtų iš Skomantų girios, sriubą esu virusi. Patiko. Panaši į rūgštynių.
Ai, tiek to su tais pavasariniais vitaminais "papigiai". Nes vakar "Vakarų ekspreso" komanda džiūgavom: iš spaustuvės parkeliavo nauja, autentiška knyga "Klaipėdos senųjų kapinių istorijos". Ši knyga - tai bendras klaipėdiečių, dienraščio "Vakarų ekspresas", Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir Sauliaus Jokužio leidyklos - spaustuvės kūrinys.
"Jei žiūrėtume į kapines kaip į visuomenės veidrodį, matytume, kokios deformacijos vyko viešojoje Klaipėdos miesto erdvėje keturis dešimtmečius po karo - nykstančių kapų melancholija, kaukoliniai vaiduokliai, aukso paieškos, laidotuvių dūdų orkestrai, vaikų slėpynės, besideginančios moterys, tušti degtinės buteliai, saugumas prie sukilėlių kapo, šokiai prie cerkvės... Laidojimai, perlaidojimai, palikimai, užmiršimai ir atsiminimai. Apie tai - ši knyga", - knygos "Klaipėdos senųjų kapinių istorijos" anotacijoje rašo jos sudarytojos Sondra Simanaitienė ir Jurga Petronytė.
Kol kas rankose tos knygos dar neturiu, tai Jurgos pasiteiravau, ar knygoje tilpo mano mamos istorija? Mat, tose kapinėse buvo palaidotas jos mylimasis. Gelbėdamas ją, skęstančią jūroje ties Melnrage, nuskendo pats. Tik labai vėlai sužinojusi tą istoriją, kai mamos jau nebebuvo, supratau, kodėl drausdavo eiti į Melnragės pliažą. Ir kodėl taip dažnai į tas kapines tempdavosi pasivaikščioti...
...Virusas, atrodo, vėl įsilinguoja. Dar ir kietosios dalelės dedasi. Šiandien nieko neplanuoju - net šiukšlių išnešti. Tepasiunta jos tame balkone kartu su kietosiomis dalelėmis. O nevėdintoje kamaroje lyg ir pradeda stigti oro...
Šįryt langą vis dėlto pravėriau, nors apie kietųjų dalelių koncentraciją pranešimų - bent kol kas - jokių.
Rašyti komentarą