Gyvenimas pro langą: himnas vienatvei

2020-04-22 20:22

24-oji istorija: himnas vienatvei

Balandžio 22, trečiadienis.

Viskas gyvenime nutinka dažniausiai pačiu netinkamiausiu metu - ir gera, ir bloga.

Man karantino metu mirtinai "smigo" kompas. Šitą katastrofą nujausdama, buvau nusipirkusi naują. Palikau instaliuoti. O čia - bamt, karantinas. Bet senasis tarnavo, kol tarnavo. Na, ir atidavė galus, nebeatlaikęs darbo beveik apskritą parą, pačiu netinkamiausiu metu.

Naujam nebetinka senas monitorius, nebetinka ir senoji klaviatūra. Ir netgi pelė. Bet tuo su instaliuotoju įsitikinam palaipsniui. Pirmiausiai lekiam monitoriaus. O paskui ir klaviatūros su pele.

Žodžiu, lyg ir saugus sėdėjimas savoj "kamaroje" baigėsi. Prasidėjo patys įvairiausi kontaktai. Ir kiek beplautum rankas, trintum jas dezinfekciniu skysčiu, dėvėtum "antsnukį", kompiuterio ir visų jo "pričindalų" į vonią juk nekiši...

Jau senokai deklaruoju, kokia palaima gyventi vienam. Per karantiną iš draugų, pažįstamų, o ir per radiją girdėdama pačias įvairiausias istorijas apie gyvenimą karantine šeimomis, o ir dar didesniame rate kartomis, netgi tik dviese "susidėjus" su mylimu žmogumi, kyla problemų, pairus įprastiniam gyvenimui, kai viskas turėjo savo vietą ir laiką.

Architektei ir IT specialistui, auginantiems dvi atžalėles, be galo, be krašto jas mylintiems, trūksta kantrybė, kai šios iš savo kambario įsiveržusios į jų darbo nuotoliniu būdu erdvę, pradeda kelti "debošus".

Ir keturmečiui - šešiamečiui nepaaiškinsi, kad tėtis su mama ne kokius žaidimus savo kompiuteriuose žaidžia. Jie tėvus tąso už skvernų žaisti su jais... Na, kaip auklėtojos ar ugdytojos darželiuose.

Kelių kartų gyvenamuose erdviuose namuose mažamečiams irgi lekcijos nepaskaitysi, kodėl negalima tėčiui, mamai, seneliui, močiutei pulti ant kaklo. Ar stverti blyną nuo ką tik iš darbo grįžusio tėčio lėkštės.

O jeigu trijų žmonių jauna šeima gyvena viename, nors ir erdviame kambaryje? Švelnūs tėvų prisiglaudimai, bučiniai netgi gerai, kad atžalėlė mato. O štai "stambesni reikalai" jau nebetelpa į ne karatininio laiko rėmus, kai atžalėlė darželyje, mokykloje ar būreliuose.

Na, visiems tas karantinas sunki nešmenė.

Vienišiams dėl kai kurių priežasčių irgi ne pyragai. Juk dabar daugeliui jaunų vyriškių, vengiančių šeimyninių įsipareigojimų, savaitgaliais nebėra pasirinkimo laisvės kokiame pramogų centre "pakabinti žmoną" šeštadieniui, sekmadieniui.

Ir trobą turi tvarkytis pats, nors paprastai ateidavo samdomos švarintojos.

Man, giedančiai himną vienatvei, irgi būtų nelengva, jei mieli kaimynai nepasisiūlytų, ko reikia parvilkti iš parduotuvės. O retkarčiais netgi "pristatyti maisto".

Mano kaimynė šiandien išsikepė blynų, kurių jai buvo perdaug. Per visokias kompiuterio instaliacijos problemėles, žinoma, nei sriubos viriau, nei kotletus kepiau. Tad mielai tą karštų blynų dovaną priėmiau. Žodžiu, kaip mokame, taip šokame per tą karantiną.

Tik džiaugiuosi, kad "šokant" niekas man ant nuospaudos neužmina. O aš irgi niekam nekvaršinu galvos su savo baimėmis, abejonėmis, o kartais ir dejonėmis...