Gyvenimas pro langą: laisvės vėjai ir skersvėjai

40-oji istorija: laisvės vėjai ir skersvėjai

Penktadienis, gegužės 8 d.

Keliuku prieš mano langą prazvimbė baikeris. Paprastai jis, apsirėdęs su visais baikeriui priklausančiais "pribumbasais", pravažiuodavo pavakare. O šiandien - ankstyvą rytmetį. Gal su savo panele iš mūsų kvartalo pavarys kur nors šašlykų pasičirškinti? Esu laisva galvoti, ką tik noriu. Nes "baikas", kai tik jie Lietuvoje radosi, man siejasi su beribe laisve.

Todėl, kai mano "tarnybinė padėtis" ir neįpareigodavo apie tai rašyti, dyždavau bent pavėpsoti jų paradų. Tiesiog sąlau nuo vaizdų Turgaus gatvėje, kai buvo suvažiavę Europos baikeriai, joje sustatę savo "mocus" ir tokie išdidūs, nepriklausomi su odinėm, o gal ir dermantininėm aprangom sėdėjo prie medinių stalų plempdami alų.

Mačiau, kad retsykiais užmesdavo akį į savo tokius margaspalvius "Harley Davidson" - ar kas dar nenuplėšė pritvirtintus kailius, įspūdingas daiktų dėtuves. O ir kitus "pričindalus", liudijančius apie baikerių pomėgius, o kartais ir finansinius išteklius.

Apžergei baiką, ir varai, kur nori. Žodžiu, LAISVĖ. Laisvė nuo buities, įsipareigojimų, tarnybų ir t.t. O jeigu už nugaros sėdi Ji, tai gyvenimas visai pilnavertis.

Žvengiau, ant vieno baikerio striukės nugaros perskaičiusi užrašą "If you see this note, let me know - I lost my lady " ("Jei matai šį užrašą, pranešk - pamečiau savo ledi").

Turbūt, baikerių gyvenime ir tokių dalykų pasitaiko. O meilė "mocams" mano širdyje turi šimtmetes tradicijas.

Kartą į mūsų kiemą įvažiavo žmogus su motociklu. Nepažįstamas žmogus. Turbūt tai buvo "Java". Man suspindo akys, paprašiau duoti pavažiuoti. Jis, nieko nepasiteiravęs... leido.

Kadangi buvau dviračio "asė", tai net nesuabejojau, kad pavažiuosiu. Motociklas dar nebuvo išjungtas, jo savininkas pamokino, kaip bėgį įjungti. Ir aš išbirbiau. Galvoju,- ko jis toks lėtas, kai kiti švilpia su vėjeliu. Tuo pirmu bėgiu ir birbinau. Kai reikėjo apsisukti grįžti, nusižiūrėjau platesnę vietą, pavyko.

Parbirbusios žmogus paklausė, - kaip sekėsi? Prisipažinau, kad buvau kiek išsigandusi - kaip apsisuksiu? Tuomet jis paklausė, kokį bėgį apsisukdama buvau įsijungusi? Išsižiojau - koks bėgis? Kaip išvažiavau, taip ir grįžau tuo pirmu. Tada žmogus pasakė - galėjai variklį sudeginti...

Aš dabar, iš metų aukštumėlės, galvoju: jis buvo besmegenis, patikėdamas motociklą mergiotei, kuri pirmą kartą užsėda ant motociklo.

O jau studijuodama turėjau draugą su "mocu". Tai, išsiruošėm birbt į Trakus. Kažkokioje sankryžoje jis jo nesuvaldė, ir mes plojomės kaip reikalas. Laimingai. Nei "mocas" susikūlė, nei mums kas nutiko. Džiaugiausi, kad buvau su brezento kelnėmis, kurias labai meistriškai buvo pasiuvęs draugės tėvas. Su tokiom ir šiandien galėčiau išdidžiai sėsti už kokio baikerio nugaros - gėdos nepadaryčiau.

Kai jau dirbau Klaipėdoje, viliojo dar ne baikerių, rokeriais besivadinusiųjų pasaulis. Per žiemą kas kur susimeistravę motociklus ar pasitobulinę paprasčiausias "Javas", jie taip trokšdavo darnia rikiuote pravažiuoti Klaipėdos centrą. Pasipuikuoti savo rankomis ištobulintais "mocais". Tokių leidimų, žinoma, negaudavo. Sovietmečiu "rokeris" buvo tarsi bandito sinonimas.

Pamėginau "įsipaišyti" į 18 - 20 rokerių bandas. Pavyko. Įsivaizduokit - už vos prasikalusiais ūsais jaunuolio nugaros sėdi, na, jų akimis žiūrint ir vertinant - šimtametė senolė. Ir mes "varom" į kokio nors Klaipėdos apylinkių kultūrnamį, kur vyksta šokiai. Žinoma, į šokių salę kartu su atvežusiuoju neidavau, - taigi jaunikaitį užjuoks. Ir kiti rokeriai, su "mocais" atvarę į tuos šokius, o ir kabintinos panos kreivai žiūrės.

Į salę įsliūkindavau, kai šokiai būdavo įsilingavę, ir "ciotkos" jau niekas nebepastebėdavo. O aš, kaip koks seklys morka, žiūrėdavau, kaip panos "kabinamos", kaip jos į tai reaguoja ir pan. Po kelių tokių žiopsojimo seansų, pavyko rokerius prakalbinti apie jų gyvenimo būdą, apie mylimus motociklus, vėjus ir skersvėjus jais švilpiant.

Po to "dėjau" tokį rašinį, kad tiems rokeriams vis dėlto milicijos virderviršai leido sezoną pradėti Klaipėdos centru, o ne kažkur prie Vakarų laivų remonto įmonės.

Sakysit, - smulkmena. Visai ne. Jie, kaip ir baikeriai, troško pasipuikuoti prieš tas pačias "pakabintas" paneles, o ne prieš ožkas, rupšnojančias žolę miesto pakraštyje.

O aš didžiavausi, kad sugebėjau rašiniu įrodyti, kad tie rokeriai visai ne banditai...

...Ei, kolegos, vakar nuotoliniu būdu šventę Spaudos dieną. Kiek mes laisvi kaip tie praeities rokeriai su dabartiniais baikeriais?

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia