Gyvenimas pro langą: medžiai vampyrai ir donorai

21-oji istorija: medžiai vampyrai ir donorai

Balandžio 19, sekmadienis.

Skaitytojai jau vakar informuoti, kad velykinėje pintinėlėje belikęs vienas daužtas kiaušinis. Atvelykio rytą sušlamščiau nei su kuo nesusidaužusi. Žinau, kaip būsiu sveikuolių pasmerkta - su majonezu, pagardintu nežinau kokiais grybais. Kai pc kartais nerandu tokio grybinio majonezo, į paprastą prisipjaustau česnako. Ai, tiek to toji "kulinarija"

Medžiai už lango baigia "apsirengti" žaliai. Va, ir galvoju, - ar apie tuos medžius ką nors žino tie, kurie taip lengvai pasirašo leidimus juos kirsti, rauti, pjauti ir kitaip naikinti? Ir ką turėtų jausti medkirčiai, medpjoviai, ritindami šimtametes liepas, berželius, kaštonus, netgi ąžuolus dar 17 - 18 amžiuje sodintus grafų, bajorų užveistuose parkuose?

Man nereikėjo nei "koronės", nei karantino ir anksčiau pagalvoti apie medžius. Mintys būdavo ne itin linksmos: nežinau, kiek Dievulis dar užlaikys mane ant to svieto, o aš tepažįstu, žinoma, irgi paviršutiniškai, berželius, liepas, atskiriu pušį nuo eglės, na, dar klevus ir kaštonus pažįstu. Ir taip džiaugiuosi kaštonų žiedais, klevų rudenį vis intensyvėjančiomis lapų spalvomis. Todėl ir rinkausi butą su langais į medžių kalnelį. Išpjovė, išrovė negailestingai, be jokių sentimentų, palikdami vos keliolika. Bet ačiū ir už tai.

Apie medžių neatsiejamą ryšį su žmogumi žinojau ir anksčiau. Bet kažkaip nesigilindavau. Tik vis prisimindavau Vinco Krėvės apsakymą "Skerdžius" iš vidurinės mokyklos kurso. Skerdžius, visam Dzūkijos kaimui reikalingas Lapinas buvo įsitikinęs - jis gyvens tol, kol žaliuos Grainio liepa. Taip ir nutiko, - griuvo ta liepa, užgeso ir visam kaimui reikalingas skerdžius. Sakysit, "Dainavos krašto padavimai"? Ogi visai ne. Nors Japonija miškų, girių teturi katino ašaras, bet joje yra net keli institutai, kurių mokslininkai studijuoja medžių savybes ir jų su žmogumi ryšį. Lietuvoje irgi yra besigilinančių į tuos dalykus. Tik į jų atradimus, įspėjimus valdžiažmogiams, tfu, nusispjauti. Pirmiausiai į protestų raštus, piketus nusispjauti. Knygų apie medžius, žinoma, nei valdžiažmogiai, nei jų įsakymus vykdantys pavaldiniai neskaito. Jeigu skaitytų, leidimų kirsti medžius taip lengvai nepasirašinėtų...

Kadaise, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, kai visokių sveikuolių mokyklų, kursų dygo kaip grybai po lietaus, viena studijų laikų draugė pakvietė į sveikuolių kursus Giruliuose. Buvau be galo dėkinga, nes visai neseniai buvau palaidojusi mamą, ir žmonėtis man buvo būtina. Jau turėjau karlikinę taksę Ledi, kurios įnoringumas ir teroras jau buvo pažymėtas anksčiau šio ciklo rašiniuose, tai su ja po pažastimi "pavariau" į tuos Girulius - šeštadieniui ir sekmadieniui. Ledi buvo laiminga visokiose bėgionėse, aš - ne. Tie sveikuoliai man atrodė kažkokia sekta, rytą pradedanti čiaumoti česnakus "ant čysto skrandžio", paskui prie jūros šūkaliojanti kažkokius lozungus, kurie man nieko nesakė ir pan. Tai, kai buvom miške, tų sveikuolių kursų ponia mokytoja liepė išsirinkti medį ir jį apkabinti, laukiant, kol iš medžio partekės kažkokios jėgos. Dabar jau nebepamenu, kokį medį pasirinkau, apkabinau... nieko, o nieko nejaučiau. Nes nei protas, nei kūnas tam nebuvo paruošti. Reikia žinoti, kokį medį ir kodėl renkiesi. Nes visų jų skirtingos savybės ir skleidžiama energetika. Dabar jau žinau, tik apgraibom žinau, - yra medžių vampyrų ir donorų. Aš, matyt, buvau apkabinusi vampyrą, nes po tų visų bėgionių jaučiausi visiškai išsekusi ir norėjau kuo greičiau namo. Žodžiu, lektūrą apie medžius reikėtų studijuoti daugiau ir giliau. O laiko ir karantine man stinga. Kartais - net pavalgyti.

Medį - kaimynų per talką sodintą pušelę - pro langą esu pasirinkusi. Vienoms Kalėdoms tai ir padabinau žaisliukais, blizgalais, vis žvilgčiodama pro langą, ar kas tų papuošalų nenusirinko. Įsivaizduokit sau,- nepasikėsino iki pat Trijų Karalių, kai visas puošybas nurinkau pati. Taigi, kaip tas skerdžius Grainių liepą, taip aš pušelę " turiu". Bet tik vizualiai - nei jos apkabinsi, nei priglausi, nes pro ją kaip autostradoje Vilnius - Klaipėda zuja kvartalo gyventojų automobiliai, žinoma, išmesdami dujas. Stebiuosi,- kaip ji dar nenudžiūvo ir nenumetė savo spyglių? Gal jai tos dujos kaip tik patinka? Tiek į medžių savybių gylį dar nesu įsiraususi... Bet pušų giraitės - oi, kaip naudingos žmogaus plaučiams. Seniai, seniai kūrybos namuose Picundoje (kelialapius į juos būdavo galima įsigyti LTSR žurnalistų sąjungoje už 180 rublių, o tai buvo nemaži pinigai, ir po atostogų tekdavo kaip meškai čiulpti leteną arba skolintis gyventi toliau...) buvau išklausiusi vieno kino režisieriaus, kuris tuomet gal buvo mano dabartinio amžiaus, paskaitą apie pušų įtaką žmogaus organizmui. Tai po tos paskaitos keldavausi anksti rytais ir varydavau į pušų trasą. Tuomet, žinoma, dar neturėjau jokių sveikatos sutrikimų. Bėgdavau įtikėjusi, - kaupiu ozono atsargas. Dabar, apgraibom pasidomėdama literatūra apie medžius, suprantu, kad tas režisierius buvo "pasikaustęs" medžių savybių srityje.

Žvelgdama į "savo" pušelę pro langą, galvoju: reikėtų išsiruošti į kokią pušų giraitę. Bet artimiausia - prie Klaipėdos universitetinės ligoninės. Brrr... Nežinau, ar iš jos, o ir gretimų ligoninių DABAR pacientai išleidžiami "spacieruoti" lauke. Abejoju. Abejoju ir tuo, ar verta į tą pušų giraitę "rautis". Geriau jau į iškapotą šabakštyną netoli mūsų daugiabučio.

Ei, valdžios žmonės, bent kiek pasidomėkit medžių reikalingumu ŽMOGUI ir baikit už didelius pinigus pirkti karlikinius medelius vietoje iškirstų visai nepaliegusių šimtamečių medžių. Tai jie savo lapija teikia pavėsį, jų lapai sugeria visokias dujas. Iš tų "karlikų" - nei pavėsio, nei užuovėjos. O dar pastebėjau - iš svetur atkeliavę Klaipėdos užteršto oro erdvėse jie beregint nudžiūsta...

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia