174 - oji istorija, vasario 28, sekmadienis
"Šalčių pramonė su ledais sugaišti pagavo, ir putodams sniegs į nieką pavirto"...
Nei putojo tas sniegs prieš mano langus, nei ką. O į nieką pavirto tikrai. Oi, kaip nekenčiau to Kristijono Donelaičio kokioje penktoje ar šeštoje klasėje, kai privalėjau skaityti. Ir dar mintinai mokytis.
Mėšlai, būrai, visokie slunkiai su pelėdomis ir pričkai plius. Beveik nieko nesuprasdavau, bet kaldavau tuos "nesusipratimus" mintinai. Kai jau reikėdavo deklamuoti mokykloje, strigdavau, klupdavau. Žodžiu, to Donelaičio nekęsdavau. Tiesa, Slunkius su Pelėda lyg ir patikdavo.
Meilės Kristijonui Donelaičiui neįskiepijo net profesorius Jurgis Lebedys jau universitete. Prisiskaičius visokios ten jo nurodytos literatūros, gal keturis kartus vis iš naujo ėjau pas profesorių įskaitos laikyti. Tai kažkokio ketureilio, rašyto K. Donelaičio, nežinojau, tai kažką šiuolaikiškai paamsėdvau. O profesorius buvo neatlaidus tiems, kurie buvo visai ne donelaitiškos dvasios. Ją jis puikiai išmanė, nors pats klasiko kalbą "normindavo".
Suma sumarum - Kristijono Donelaičio "Metuose" grožę aptikau ir įvertinau labai vėlai. Nėkieno neverčiama ir su kočėlais netašoma. Savarankiškai.
Dabar mintiju - kaži ką tuose Kristijono Donelaičio "Metuose" aptinka šiuolaikinės kartos, aptekusios planšetėmis, debilkomis, besimokydamos iš namų - mokyklose ir universitetuose? Ar bent apytikriai "pagauna kampą"? Ar jau visko viršūnė bėra "tik - tokai" "jutūbė"? Na, tas mįsles palikime prOjektams. Bet juk ne feminizmas, ne laisvė, lygybė ir brolybė. Kažin, ar tokius prOjektus kas remtų...
Šiomis dienomis labai supavydėjau kauniečiams, stebėjusiems ledonešį Nemune. Pamatyti ledonešį savo akimis labai panorau po Algimanto Puipos filmo "Moteris ir keturi jos vyrai" - su ledų sangrūdų traškesiais, bildesiais, beribe dangaus mėlyne. Ir stichija, kurią suvaldyti žmogus tarsi ir bejėgis.
Vis ruošdavausi pavaryti bent iki Rusnės. Žinoma, stabdydavo potvyniai - apsemta ir apsemta. Kažin kaip šiemet su ta estakada? Bet, įtariu, šaukštai popiet. Juk Rusnė - ne žiedinė savivaldybė. Ledonešio nepamatysiu, sangrūdų traškesių tarsi perkūnas neišgirsiu ir šiemet. Reiks bent jutūbėj pasirausti,- gal kas nufilmavo, kaip šiemet ledonešis ties Kaunu atrodė. Gal ir Rusnę su tuo Nemunu aptiksiu.
Žodžiu, pavasaris gal kiek ir per anksti jau atjojo. Jau ir snieguolių, ir žibučių spėjo pabarstyti. Gaila, ne po mano langu.
...Šiandien kaip ir paskutinė kalendorinės žiemos diena. Bet juk puikiai žinome - žiema ne visada ima taip ir ištyžta. Dar su pavasariu į glėbius sueina ne tik kovą, bet ir balandį. O kaip mename iš dar pirmojo karantino pernai, jau žydinčius sodus sniegu tarsi drobulėmis apklojo net gegužę...
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą