62-oji istorija: šiandien nuleidžiu roletus...
Gegužės 30, šeštadienis.
Šiandien ant savo nežibančių švara langų nuleidžiu roletus.
Nes, kaip ir kiti bendradarbiai laikraštį, žurnalą "Vakarai", "Savaitgalio ekspresą" "farširavę" nuotoliniu būdu, gavau pranešimą: "Vyriausybei lengvinant karantino sąlygas, nuo birželio 1 d. atšaukiame nuotolinį darbą iš namų. Iki susimatymo pirmadienį darbe!"
Per du mėnesius, dairydamasi pro langą, tikrai daug ką pamačiau. Ir daug ką supratau, įvertinau. Ir tai - neįkainojama patirtis. Jei kasdienybės nuolatiniame bėgime, risnojime, o kartais ir šliaužime toji patirtis, suvokta ir įvertinta neišsisklaidys kaip rytmečio ar vakaro ūkai.
Ar po dienos darbų grįždama nepamiršiu pakabinti rūpesčių ant taip vėlai sulapojusios liepos? Ar žvilgsniu paglostysiu taip gražiai žydėjusios ievos, geltonųjų slyvukų medelių?
Pagaliau nubildėjusi prie jūros ir pirmą kartą apsilankiusi naujai duris atvėrusioje kavinukėje pasrėbusi kavos, taip džiaugiausi vėju, kurio taip nekęsdavau.
Juk vėjas toks laisvas pūsti iš kur panorėjęs. Nepaisydamas nei rekomendacijų, nei draudimų, nei kokių direktyvų.
Ir, regis, tų dviejų ribotos laisvės mėnesių tarsi nebuvę. Žmonių nebuvo "prūdais", bet jau be kaukių. Vaikai, kaip ir tuos du mėnesius siautėjo be kaukių taip pat nerūpestingai, kaip ir su jomis.
Grįžtame į tarsi įprastinį gyvenimo ritmą. Tiesa, - kiek abejodami, ar iš tiesų jis bus įprastinis. Juk tiek būta priesaikų - sugrįšime kitokie.
Kažkodėl pradedu abejoti - ar tikrai?
Tik nė kiek neabejoju dėl vieno - kaip svarbu pažinti aplinką. Du mėnesiai buvo puiki galimybė tai padaryti.
Man asmeniškai "nuskilo" pažinti kaimynus. Žinoma, ne visus. Bet žinoti, kad visai čia pat, gal net už sienos, gyvena žmonės, kurie tau išties ranką visai neprašomi, labai svarbu.
Jeigu vis dėlto radosi žmonių, bambančių dėl tų apribotų laisvių, galvojau tik apie tai: kaip žmonės išgyveno įvairias stichijas, kai nebuvo nei mobiliųjų, nei internetų. Kai galėjai pasikliauti tik savimi, savo sprendimais ir veiksmais.
Per du mėnesius neskaičiau knygų. Tik vis iš naujo skaičiau Akselio Miuntės "Knyga apie San Mikelę". Visko ten radau pasotinti savo sielai.
Taigi, šiuo rašiniu nuleidžiu roletus ant savo buto langų.
Ačiū tiems, kurie tuos du mėnesius per ciklo rašinius buvote kartu.
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą