33-ioji istorija: tegyvuoja vištos koja
Penktadienis, gegužės 1 d.
Tik nemanykit, kad pulsiu aiškinti, kas kunkuliuoja mano poduose ar čirškia keptuvėje.
Pro langą vis dar matau nenubyrėjusius slyvaičių žiedus. Dabar jau sunku atsekti, ar sodai žydėdavo prieš daugelį metų, kai moksleiviukai rikiuodavomės į kolonas gegužės 1 - osios demonstracijoms.
Vieną tokią "gegužinę" esu įsidėmėjusi ypatingai. Pavasariui tėvai buvo nupirkę "ploščių", ne kokį boloninį, tokį iš postorio, nežinau kokio, audinio. Eidama į mokyklą rikiuotis "gegužinei", žinoma, pasidabinau.
O mokyklų vadovai labai stengdavosi, kad tas kolonas pastebėtų švietimo skyriaus, ir ne tik, vadovai - dėl rikiuotės darnumo, kolonos apipavidalinimo.
Su naujuoju "ploščiumi" buvau "išrauta" iš klasiokų gretų ir pastatyta prie vaikinų nešamo transparanto, tikrai nežinau, kokio turinio, kolonos priekyje. Mat buvau labai susikrimtusi, kad su klasės draugais negalėsiu linksmintis vos ne mantra "Tegyvuoja vištos koja", kai klasės auklėtoja atsitraukdavo nuo mūsų su visais kitais pedagogais pražygiuoti pro tribūną.
Kai per garsiakalbius nuaidėdavo "Tegyvuoja gegužės pirmoji - darbo žmonių solidarumo diena", mes, žinoma, be garsiakalbių pragysdavome, šlovindami vištos koją.
Nežinau, kiek į tą "mantrą" prasmės sudėdavo kiti klasės draugai, man tas šūkis būdavo juokingas ir tiek.
O per tą gegužinę buvau "išrauta" iš gretų, ir man buvo liūdna. O dar liūniau tapo, kai pradėjo lašnoti. Ir mano lietpaltis pradėjo ragėti, nes, turbūt, temperatūra nukrito žemiau nulio.
Iš mokyklos kolona pradėjo judėti į paskyrimo vietą prie dabartinės Lietuvininkų aikštės. Ir buvo tokia pagunda skuosti į namus kuo greičiau.
Bet juk buvau pastatyta kolonos priekyje kaip kokia puošmena, - juk iš karto pastebės dingusią.
Ėjau su man gražia atrodžiusia aksomine ruda su geltonais kanteliais mokykline kepure, su mokykline uniforma, parišta tautine juostele po kaklu, bet po "ploščiumi".
Koronė nesiautėjo, apie imunines sistemas niekas ir girdėt nebuvo girdėjęs. O jeigu būtume turėję tokių žinių, turbūt koks trečdalis kolonos būtume išvirtę iš klumpių ir atgulę į patalus, taip, taip, patalus - iš tikrų vištos plunksnų ir pūkų. Bet jau kitą dieną visi sėdėjome suoluose su atverčiamais dangčiais.
Lietuviškų mokyklų kolonų svarbiausias papuošalas būdavo mokyklinės rudos uniformos su baltomis apykaklėmis, kai būdavo šilčiau nei per tą "gegužinę".
Rusakalbių mokyklų moksleiviai, praeidami pro tribūną, mojuodavo popierinėmis vaismedžių žydėjimo šakelių imitacijomis.
...Gal ir todėl man dabar yra svetimos popierinės neužmirštuolės atlapuose, minint Sausio 13?
Už lango žydi slyvaitės, tuoj sužydės ir obelys, apsipildamos tarsi varškės dribsniais.
...Ir kodėl dabar paėjo mada, nusižiūrėta nuo japonų, garbinti sakuras?
Tegyvuoja vištos koja...
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą