Brangią monetą galima gauti ir grąžos

2017-08-18 20:01

Prieš dešimtmetį įvestas euras vis dar nenumalšina gyventojų susidomėjimo išskirtinėmis monetomis - gavęs saują eurų su nematytais atvaizdais neretas jas varto ir bando rasti retesnių egzempliorių. Kai kuriems pasiseka - galima aptikti net kelis ar keliasdešimt kartų vertingesnes monetas nei jų nominali vertė.

Ko gero, didžiausią euro monetų kolekciją uostamiestyje turintis Raimondas Valančius neskuba tvirtinti, jog susidomėjimas numizmatika Lietuvoje įvedus eurą padidėjo. Nors norinčių įsigyti ar keistis monetomis nemažai, greičiau čia veikia susidomėjimas naujove, kuris, tikėtina, nuslūgs.

Patys kolekcionieriai pajuokauja, jog numizmatika greičiau yra gyvenimo būdas nei pomėgis. Tokia veikla tęsiasi visą gyvenimą, į ją reikia investuoti daug laiko ir pinigų. Tą patvirtina ir R. Valančiaus pavyzdys - dar vaikystėje kolekcionavimu užsikrėtęs vyras šiuo metu turi sukaupęs įspūdingą eurų monetų kolekciją - vien šias eilutes rašiusiam žmogui jis parodė tik dalį kolekcijos, o monetų iš pirmo žvilgsnio pasirodė daugiau nei tūkstantis.

Kita vertus, pats R. Valančius tvirtina savo monetų niekuomet nebandęs skaičiuoti, tačiau tarp jų galima aptikti išskirtinių egzempliorių - itin brangių ir retų Vatikano miesto euro monetų, taip pat eurų iš mažyčių valstybių, kurių gauti kaip grąžos išvis neįmanoma - San Marino, Lichtenšteino, Andoros ir panašiai. Yra ir neeilinių egzempliorių - brokuotos monetos.

Išskirtiniai egzemplioriai

Kaip euro monetų kolekcionavimas atsirado jūsų gyvenime ir kas jums tai yra - hobis, laisvalaikio praleidimo būdas ar galimybė užsidirbti? - "Vakarų ekspresas" paklausė R. Valančiaus.

Kolekcionavimu užsikrėčiau nuo tėvuko. Dar vaikystėje pradėjau rinkti pašto ženklus, vėliau, sovietiniais laikais, susidomėjau SSRS monetomis. Jų, tarp kitko, irgi yra labai įdomių, o įvertinamos jos panašiai kaip ir eurai. Pavyzdžiui, galima palyginti 1924 metais ir, berods, 1975 metais išleistas 10 kapeikų - pirmoji kainuos apie 2 eurus, o nukaldinta 1975 metais - 30, 35, o galbūt ir 40 eurų.

Vėliau susidomėjau eurais, bet čia, kaip ir kolekcionuojant bet ką, reikėjo atsirinkti - vieni, pavyzdžiui, renka Azijos šalių monetas, kiti - afrikietiškas, treti galbūt išskirtinai tokias, ant kurių pavaizduoti laivai, gyvūnai ir panašiai. Aš kolekcionuoju einamąsias (apyvartines) monetas, kurias turiu praktiškai visas, išskyrus kelis itin retus egzempliorius ir progines 2 eurų monetas. Ko vis dar neturiu? Tai portugališkos ir suomiškos 1 ir 2 euro centų monetos ir kai kurios kitos.

Jūsų kolekcijoje - išskirtinės ir brangios monetos iš Vatikano, San Marino ir kitų šalių, kur paprastai monetų išleidžiama nedaug ir jas itin vertina kolekcionieriai. Kaip jūs atrandate tokias monetas ir papildote savo kolekciją?

Monetos kolekcijoje atsiranda įvairiais būdais - kai ką išmainau, kai ką įsigyju. Nemaža dalis monetų yra tiesiai iš valstybių, kuriose jos leidžiamos, centrinių bankų. Susižinojus, kad ruošiamasi išleisti naujos laidos monetą, duodu užklausą į atitinkamą banką, sutariame, pervedu pinigus ir jas atsiunčia paštu. Aišku, būna visokių situacijų - kartais jų tenka laukti net kelis mėnesius, jos gali ir neatkeliauti. Žinoma, perku ne po vieną ar dvi monetas, tad dalimi papildau kolekciją, o likusias išmainau į tas, kurių neturiu.

Apskritai, šiai laikais euro ir pačių įvairiausių monetų įsigyti nesunku - yra parduotuvės (tarp kitko, ir pačioje Klaipėdoje yra įvairiomis euro monetomis prekiaujančių parduotuvių, tačiau ten nesilankau, nes kainos aukštos), galimybė jas įsigyti internetu. Seniau monetų, ypač iš užsienio, trečiųjų pasaulio šalių, tebuvo galima gauti iš jūreivių. Dabar viskas kur kas paprasčiausiai - pats gali išvykti į užsienį, o Vakaruose, kad ir, pavyzdžiui, Italijoje esančiose antikvarinėse parduotuvėse monetų dabar galima įsigyti kilogramais.

Reikia laiko

Skamba tarsi būtų nepigus užsiėmimas.

Tiesa. Tokios kolekcijos vertę apskritai sunku įvardinti, kadangi ir monetų kainos svyruoja. Mano kolekcijoje, ko gero, brangiausia viena iš Vatikano miesto išleistų monetų - ji dabar įkainojama maždaug 150 eurų. Kitos, ypač naujesnės, yra gerokai pigesnės - 30, 40, 50 eurų. Tiesa, prieš 15 metų išleistos Vatikano monetos pačios brangiausios - kaina gali siekti ir 300 eurų, tačiau jų neturiu, nes už kelias monetas mokėti pusantro tūkstančio eurų ir man kiek prabangu. Apskritai, turbūt ne be reikalo kolekcionavimas visada buvo vadinamas turtingųjų užsiėmimu, nes ką berinktum, tai kainuoja.

Monetų kainos irgi labai svyruoja - pavyzdžiui, Andoros 20 centų moneta kainuoja 6-7 eurus. Reikia investuoti daug laiko, ieškoti. Aišku, jei kaina ne rodiklis, už didesnę kainą galima susipirkti visas monetas.

O tokių vertingų monetų įmanoma gauti parduotuvėje, kaip grąžą?

Retai, bet įmanoma. Vienas pažįstamas pasakojo istoriją, jog vienąsyk kasininkė į rankas, paklaususi, ar sutinka, subėrė 7 Vatikano valstybės 50 euro centų monetas. Būna, jog jos keliauja ir paprasčiausiai niekas nepastebi. Tiesa, itin retų monetų gauti parduotuvėje nereikėtų tikėtis - nemažai jų išleidžiama tam tikrose pakuotėse, su dokumentais, ir į apyvartą net nepatenka. Na, nebent tokiu atveju, jei kažkas išdraskytų pakuotę ir netyčia kur tokia moneta atsiskaitytų.

Saugoti paprasčiau

Prieš beveik 3 metus euras oficialiai atkeliavo ir į Lietuvą. Ar pastebite paaugusį susidomėjimą numizmatika?

Galbūt. Bet manau, jog tas susidomėjimas kyla tiesiog iš to, jog tai naujovė. Kita vertus, sunku susekti kolekcininkus - dabar daug ką galima įsigyti internetu, žmonės turi asmenines kolekcijas ir pernelyg nesiafišuoja. O seniau vykdavo kolekcininkų susitikimai, būdavo diskusijas, dalindavomės patirtimi ir keisdavomės monetomis. Deja, daugelio senųjų kolekcionierių jau nebėra, o jų vaikai ar anūkai, ne kaip aš, neužsikrėtė kolekcionavimu ir savo tėvų ar senelių sukauptas kolekcijas išpardavė.

Beje, tarp kolekcininkų monetų rinkimas visada buvo populiaresnis. Su jomis paprasčiau, lyginant su, pavyzdžiui, pašto ženklais, kurios reikia akylai prižiūrėti - kad negautų drėgmės, albumuose nesuliptų ir taip toliau. O monetą pasidedi, apsaugai nuo drėgmės ir ji gali metų metais stovėti nejudinama.

Tai galbūt monetų kolekcionavimas populiaresnis kaip investavimo būdas?

Užsidirbti galima, bet tam reikia skirti daug laiko ir kantrybės. Juolab kad kartais sunku paaiškinti kainų svyravimus, o ir nurodomos kainos ne visada atitinka realybę. Pavyzdžiui, sako, jog pernai išleista lietuviška proginė euro moneta su užrašu "Ačiū" dabar verta 3 eurų, tačiau vokietis jos neims nė už pusantro.

Tokiems, kurie monetas laiko tikėdamiesi, kad jų vertė ateityje išaugs, sunku patarti. Daug blogo čia padaro spekuliantai, kurie turi supirkę didžiulius kiekius monetų ir spekuliuoja kainomis rinkoje.

POMĖGIS. Nuo vaikystės kolekcionavimo iš tėvo užsikrėtęs Raimondas Valančius šiuo metu turi, ko gero, gausiausią euro monetų kolekciją Klaipėdoje. Ryčio SAVICKIO nuotr.

Bet, aišku, yra ir monetos, kurių vertė auga. Štai viena iš mano turimų Vatikano monetų prieš pusmetį buvo verta apie 100 eurų, o dabar ją galima parduoti už 110-130 eurų. Euro monetų vertė, ko gero, stipriai išaugtų, jei euras būtų panaikintas.

Bet amžius dar ne viską lemia - pavyzdžiui, smetoninės monetos, kurios yra gryno sidabro, be kelių išimčių, perkamos už 5-6 eurus. Jų tiesiog niekam nereikia. Galbūt paklausą turės tik tos monetos, kurių yra labai mažai.

Brokas - tai gerai

Vienos iš tokių - vadinamosios brokuotos euro monetos. Gal tokių turite?

Taip, keletą turiu. Bet jų beprotiškai sunku gauti, o ir kolekcininkai tarpusavyje šneka, kad tokios įprastiniais keliais žmonių rankų nepasiekia - jas greičiausiai iš kalyklų išneša ir realizuoja jose dirbantys žmones.

O broko pasitaiko pačio įvairiausio - būna, jog skaičius ne taip pasuktas, "iškąstas" gabalas, įvairūs nukrypimai nuo standarto, du sykius užkaltas atvaizdas ir taip toliau. Jų vertė didesnė, nes kiekviena jų - unikali ir daugiau nepasikartojanti. Pavyzdžiui, kad ir pati populiariausia vokiška moneta su ereliu, jei turi broką, gali būti įkainota 30 ar 40 eurų. Žinoma, kaina priklauso nuo broko pobūdžio.

Tarp kitko, ne daugelis žino, jog yra ir brokuotų lietuviškų monetų. 1998 metais išleistoje 5 litų monetoje ant kai kurių žiede galima aptikti mažytę varnelę. Sunku pasakyti, kas nutiko - ar tai brokas, ar štampuojant kas nors įlindo, tačiau ta vos matoma varnelė monetos vertę pakelia iki maždaug 8 eurų.

Iš Lietuvos nedings

Anksčiau pasitaikydavo kaltinimų, jog dėl kolekcionavimo Lietuvoje nebeliks lietuviškais ženklais pažymėtų monetų. Visgi, kad tai netiesa, patvirtina ne tik R. Valančius, bet ir bankininkai bei Vakaruose atlikti tyrimai.

Lietuvos banko Politikos, emisijos ir kontrolės skyriaus viršininko Egidijaus Paleckio tvirtinimu, oficialiai informacijos apie monetų migraciją nėra renkama, tačiau akivaizdu, kad monetos migruoja tarp šalių ir Lietuvoje galime rasti įvairiausių monetų.

"Lietuvoje apie trys ketvirtadaliai monetų aptinkama su Vyčiu. Daugiausiai ne lietuviškų monetų yra iš Vokietijos ir Latvijos. Mažųjų nominalų monetų migracija paprastai mažesnė, 1 ir 2 eurų - šiek tiek didesnė. Tačiau ir senosiose euro zonos šalyse apie pusę monetų randama su nacionaline puse, tad net monetoms migruojant, monetos su Vyčiu ir toliau dominuos mūsų šalyje", - tvirtino E. Paleckis.

Nors Lietuvoje lietuviškų euro monetų migracija nėra tirta, panašią išvadą atlikęs nedidelį tyrimą daro ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje kuruojame "Eurobloge" straipsnį apie monetų migraciją rengęs Povilas Junas. Atlikdamas į mokslines aukštumas nepretenduojantį tyrimą vyras savaitę kaupė parduotuvėse ir kitose atsiskaitymo vietose gautas monetas. Tyrimui priartėjus prie pabaigos P. Junas sukaupė 66 įvairaus nominalo monetas, iš kurių net 45 buvo lietuviškos, o likusios - iš Vokietijos, Ispanijos, Austrijos ir kitur.

"Taigi 68,18 proc. galiu patvirtinti, kad išankstiniai nuogąstavimai ir prognozės, esą su euru neteksime nacionalinės valiutos, neišsipildė", - tvirtino teksto autorius.

Migruoja ir monetos

Lietuvos monetų rinkos uždarumas nėra tik mums būdingas reiškinys. 2011 metais publikuoto tyrimo duomenimis, kas metus tik 5 proc. Vokietijoje nukaldintų 1 euro monetų iškeliauja į užsienį ir 1,8 proc. ne vokiškų monetų atkeliauja į šalį.

2012 metais Vokietijos centrinis bankas patikrino 2 tūkst. skirtingų monetų - dvi iš penkių buvo nukaldintos užsienyje. Tyrėjų teigimu, yra 5 proc. didesnė tikimybė monetoms iš šalių, turinčių sieną su Vokietija, patekti į eilinio vokiečio piniginę. Šiek tiek didesnė tikimybė (6 proc.) sulaukti monetų iš turistų pamėgtų valstybių (Ispanijos, Italijos).

Prancūzijoje situacija panaši. 2011 metais tik 34 proc. visų šalyje esančių monetų buvo nukaldintos kitose euro zonos šalyse. Nors ši dalis per bemaž dešimtmetį gerokai išaugo (2002-ųjų kovą tesiekė 5 proc.), valstybėje, kurios kalyklos nukala 20 proc. visų euro monetų, cirkuliacija yra lėta.