Visų pirma V. Greičiūnui minėtame straipsnyje užkliuvo teiginys, kad trys Vilhelmo kanalo šliuzai yra išlikę nuo vokiečių laikų. Jo teigimu, Lankupių šliuzas buvo perstatytas 1968 metais, tiksliau sakant, buvo pastatytas naujas. "1967 metų kovo 28 d. pradėjau dirbti miesto Vykdomajame komitete pirmininko pavaduotoju. Lankupių šliuzas tada jau buvo statomas ir baigtas 1968 metais. Dabar sunku pasakyti, kodėl tuo turėjo užsiimti Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas, t. y. būti užsakovu. Ar jis nebuvo pastatytas ant seno iš vokiečių laikų išlikusio šliuzo, kuris galbūt buvo sukiužęs, nežinau, bet kad buvo naujai perstatytas - tai faktas", - sakė V. Greičiūnas.
Pasak jo, šliuzas, esantis prie AB Vakarų laivų gamyklos, t. y. dabartinėje trečiosios vandenvietės teritorijoje, irgi buvo pertvarkytas.
"Kai buvo pradėta statyti Tarptautinė jūrų perkėla, buvo reikalaujama apsaugoti kanalą nuo galimybės patekti į jį galimai užterštam vandeniui", - prisiminė V. Greičiūnas.
Už vandenvietę - tankodromas
V. Greičiūnas pasakojo, jog iki tol, kol pietinėje miesto dalyje buvo pastatyta trečioji vandenvietė (1966 m. Vilhelmo kanalo dalis buvo priskirta trečiajai vandenvietei - aut. past.), jos vietoje buvo įsikūręs naujai pastatytas kariškių tankodromas. Autodromas buvo tarp kanalo ir marių, kairiajame jų krante, o tankodromas - dešiniajame krante. Su kariškiais buvo vedamos derybos dėl vandenvietės, jiems miestas turėjo pastatyti naują tankodromą. Autodromas irgi buvo perstatytas.
"Mano supratimu, kanalui tai buvo aktualūs dalykai. Dešinysis krantas buvo kariškių kaip dabar Kairių poligonas. Paskui mes tą tankodromą perstatėme, nes mums reikėjo tos teritorijos trečiajai vandenvietei įrengti", - sakė pokalbininkas.
Pietinėje miesto dalyje, vadinamajame Nendrių kvartale, užaugę Mindaugas Rimeikis ir Viktoras Šukšteris, buvę bendraklasiai, dar prisimena tuos laikus, kai buvo įsikūrę kariškiai. Pasak jų, kariškių pašonėje buvo visai gerai gyventi. Čia buvo leidžiama laikyti net karves. Jeigu reikėdavo kasti bulves, ateidavo kariškių būrys ir padėdavo.
Sovietiniai geologai buvo griežtesni
Paklaustas, kaip jam atrodo idėja plaukti laiveliais Vilhelmo kanalu galbūt net iki Kauno, V. Greičiūnas atsakė: "Gal ir galima plaukti, bet jokiu būdu ne motorinėmis valtimis, nes, šiaip ar taip šitą kanalą, kol šalia jo veikia trečioji vandenvietė, būtina saugoti. Suprantama, niekas tyčia nepils tepalų, bet tokių nutikimų gali būti. Todėl vargu ar verta rizikuoti. Jeigu kas irkluotų baidarę ar valtį, gal ir niekam nepakenktų. Bet laivyba motorinėmis priemonėmis, - nemanau, kad galėtų vykti. Lemiamą žodį šiuo klausimu turėtų tarti Visuomenės sveikatos centro atstovai."
V. Greičiūnas prisimena, kad dėl trečiosios vandenvietės ir kanalo, dėl Malkų įlankos gilinimo geologai buvo labai principingi.
Jie manė, kad ties šliuzu, kuris skiria kanalą nuo Malkų įlankos, yra ta vieta, kur kyla pavojus požeminiams vandenims patekti į trečiąją vandenvietę. Šiais laikais geologai taip nebemano, nes Malkų įlanka jau gilinama iki 14 metrų. Dabar mokslininkai išsakė kitą nuomonę, o kažkada tai buvo griežtų griežčiausiai neleidžiama nieko daryti giliau, nes iškiltų pavojus užteršti kanalą, o kartu ir vandenvietę.
Sifoninės linijos yra maždaug 8-9 metrų gylyje. Ten yra pakloti vamzdžiai, užpilti filtruojančiu gruntu, t. y. smėliu ar žvyru, nuo kanalo eina šoniniai kanaliukai, iš jų filtruotas vanduo surenkamas į tas sifonines linijas, paskui vanduo dar apdorojamas ir žmonės jį geria. Vanduo iš kanalo valomas per natūralų gruntą", - pasakojo pokalbininkas.
Vandenvietė buvo išsigelbėjimas
Paklaustas, ką galvoja apie trečiosios vandenvietės iškėlimą, V. Greičiūnas atsakė: "Tai brangus dalykas. Dabar miesto vandens poreikis yra sumažėjęs, bet nemanau, kad po 20-30 metų Klaipėdoje neišaugs ir pramonė, ir gamyba, ir gyventojų skaičius. Tada vandens poreikis bus kur kas didesnis. Ir anais laikais mes daug diskutavome. Kaip manote, kodėl miestas nusitęsė į pietinę dalį? Lėmė tai, iš kur buvo imamas geriamasis vanduo. Nesupratau, kodėl buvo uždaroma antroji vandenvietė. Buvo aiškinama, kad tiek vandens nereikia. Galbūt jaunesnės ir šviesesnės galvos geriau išmano.
Požeminis vandens horizontas siekia maždaug iki Plungės. Geologai buvo nustatę Klaipėdai limitą, kiek iš giluminių šaltinių ji gali pasiimti vandens. Anais laikais reikalingas vandens kiekis tiek gyventojams, tiek pramonei, kuriai techninis vanduo netinka, pavyzdžiui, maisto pramonei, buvo labai išaugęs. Vien todėl, kad trūko geriamojo vandens, 1970-1980 metais buvome pastatę techninį vandentiekį, kurio pajėgumas buvo 10 tūkst. kub. m per parą. Trečioji vandenvietė tada buvo išsigelbėjimas. Minijos upė ir tais laikais buvo saugoma, nes jos vanduo patenka į kanalą. Kolūkiai neturėjo teisės arti upės statyti fermų, kad į upę nepatektų nuotekos. Ir šiais laikais Minijos upė turi tokį patį statusą.
Techniniu vandentiekiu naudojosi 2-oji gelžbetonio gamykla, AB "Klaipėdos nafta", buvo nutiestos vandentiekio linijos, pastatyta paėmimo stotis. Pinigų vandentiekiui buvo išreikalauta iš įmonių. Norėta, kad tą vandenį naudotų ir Danės gatvėje esanti elektrinė, bet ji išsiderėjo, kad jai nereikėtų imti to vandens būnant šalia Danės upės. Dabar tas techninis vandentiekis jau yra likviduotas, jo nebereikia", - pasakojo V. Greičiūnas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą