Orientavimosi varžybų metu sutikau Tomą Kuzminskį - daugkartinį kurčiųjų Olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempioną. Bendraudamas su juo, lyg netyčia uždaviau klausimą apie tokią kelionę. Teiravausi, kokį atstumą būtų galima įveikti dviračiais ir kaip sektųsi toks žygis. Jis, tarsi perskaitęs mano mintis, atsakė, kad būtų labai smagu apvažiuoti Lietuvą. Šio pokalbio metu spontaniškai pradėjome planuoti kelionę, kurią kartu pradėjome ir sėkmingai užbaigėme.
Kelionės startui pasirinkome Vilnių. Nusprendėme vykti dviese, nors ir kirbėjo mintis, kad dviejų žmonių tokiai kelionei - mažoka. Per 16 dienų nuvažiavome apie 1 625 km, aplankėme per 60 miestų ir miestelių, o kaimų net neskaičiavome, nes mums atrodė, kad pravažiavome jų gal kokį tūkstantį!
Kelionei ruošėmės labai atsakingai, stengėmės suplanuoti ir pasiimti tik tai, kas būtiniausia. Visas pasiruošimas truko vos pusantros paros, tad prieš išvykimą miegojome labai mažai.
Jei klaustumėte, koks gi mūsų kelionės tikslas, net negalėčiau tiksliai įvardinti. Norėjome pagerbti Lietuvą, apvažiuodami ją. Taip pat norėjosi pamatyti kuo daugiau šalies miestų ir miestelių, pabendrauti su vietiniais gyventojais, pasigrožėti gimtojo krašto gamta.
Pabradėje susitikome keturiasdešimtmetę moterį, taip pat keliavusią dviračiu. Ji atvyko net iš tolimosios Kanados! Keliautoja lėktuvu perskrido vandenyną ir šiaurinėje Lenkijoje pradėjo savo žygį dviračiu per Lietuvą, Latviją ir Estiją. Kanadietei nuostabą kėlė mūsų, kurčiųjų, drąsa vykti į tokią kelionę be girdinčiųjų palydovų, nors mums tai atrodė natūralus ir normalus dalykas. Mes savo ruožtu taip pat stebėjomės, kad moteris keliauja viena. Kaip mums pavyko susikalbėti? Ogi rašėme, rodėme, vaidinome.
Nepamirštami įspūdžiai laukė vykstant į šiauriausią Lietuvos tašką. Pasiekus Nemunėlio Radviliškio miestelį buvome priversti ieškotis užuovėjos nuo užklupusios audros. Pamatę seną apleistą namą, nutarėme jame apsistoti ir įsikurti nakčiai. Nors buvo šiurpu ir baisu, bet kito pasirinkimo neturėjome, nes lauke palapinės per tokį orą būtų tiesiog išplaukusios. Naktis praėjo ramiai, tačiau ryte atėjęs vietos seniūnas mus smarkiai išbarė ir liepė kuo greičiau išvažiuoti.
Kitas nuotykis laukė Ločeriuose. Įkūrus prie upės stovyklą, Tomas nusprendė pažvejoti, kad galėtume išsivirti pietums žuvienės. Tuo metu prie mūsų privažiavo prabangus automobilis, o vyras, atsidaręs langą, užkalbino mus. Supratęs, kad mes esame kurti, jis ne tik nesutriko, bet ir pakvietė į svečius. Nusprendę priimti jo kvietimą, neapsirikome. Pasirodo, tai buvo kadaise taip pat aktyviai sportavęs, o dabar ūkininkaujantis Romualdas Misevičius, savo didžiuliame ūkyje auginantis ekologiškus grikius, kanapes, rapsus ir kitus kultūrinius augalus. Ūkininkas ne tik pavaišino sočiais pietumis, bet dar ir dovanų įdėjo savo ūkio produkcijos.
Kelio atkarpą Mažeikiai - Skuodas - Palanga buvo sunku įveikti dėl itin blogų oro sąlygų: merkė ne tik stiprus lietus, bet ir kiaurai pro visus drabužius pūtė priešakinis vėjas. Nors pedalus mynėme iš visų jėgų, tačiau į priekį judėjome taip lėtai, kad per vieną valandą įveikėme vos dešimt kilometrų. Privažiavę didelį pastatą, nusprendėme ten paieškoti užuovėjos. Pasirodo, ten buvo grūdų sandėlis. Sandėlyje apdžiūvome, sukišę kojas į grūdus jas susišildėme, pavalgėme. Tačiau po kurio laiko pamatėme, kad sandėlio darbuotojas, nepastebėjęs neprašytų svečių, ramiai užrakino duris. Teko gerokai pasukti galvas ir paplušėti, kol pavyko iš ten ištrūkti!
Toliau vykome Skuodo link, tačiau oras mums nebuvo palankus: pylė taip, kad sušlapo net neperšlampami drabužiai, o nuo drėgmės krėtė drebulys. Nuo šalčio ir drėgmės pabandėme gintis užsimaudami polietileninius šiukšlių maišus. Jais apsivyniojome ir batus, ir rankas, tačiau tai menkai tepadėjo. Nuo 16 iki 23.30 val., ant kūno nebeturėdami nė vieno sauso siūlelio, mynėme į Palangą, kur mūsų laukė mano mama su šilta vakariene, karšta vonia ir sausi drabužiai!
Nusprendę mano namuose šiek tiek ilgiau pailsėti, kelionę tęsėme tik trečios dienos rytą ir pajudėjome Klaipėdos link. Palangoje nusipirkome apsiaustus nuo lietaus, tad nebekreipdami dėmesio į blogą orą tęsėme savo kelionę ir iš Klaipėdos keltu persikėlėme į Kuršių neriją. Iš Nidos persikėlėme į Rusnės salą, kur sutikta maloni rusniškė pakvietė į svečius, pavaišino labai skania slyvų-kriaušių uogiene ir net įdėjo vieną stiklainiuką dovanų. Mes žinojome, kad seniau Rusnėje buvo kurčiųjų mokykla, todėl pasidomėjome apie ją. Įdomus sutapimas - sodybos šeimininkės mama toje mokykloje kadaise dirbo virėja ir valytoja, todėl moteris sutiko parodyti ne tik buvusią Rusnės kurčiųjų mokyklą, bet ir aprodė visą Rusnės miestelį. Atsisveikindama mūsų pašnekovė pasakė, kad visi Rusnės svečiai išvykdami nusiperka rūkytos žuvies, ir atskleidė paslaptį, kur ji išrūkoma skaniausiai.
Jau buvome išalkę, tad pasinaudojome svetingos moters patarimu ir, nusipirkę žuvies iš nurodytos močiutės, čia pat, prie rūkyklos, pradėjome ruoštis pietums. Matyt, toks vaizdas žuvimi prekiavusiai močiutei sukėlė gailestį, nes netrukus ji stovėjo prie mūsų rankoje laikydama indus, iš kurių sklido naminių cepelinų su varške kvapas. Cepelinai buvo nuostabūs, nuostabus buvo ir aviečių kompotas, kurio negailėdama vis pylė geroji senučiukė, negalėdama patikėti, kad mes tikrai dviračiais keliaujame aplink Lietuvą!
Kelionėje supratau, kad Lietuvos kaimuose gyvena paprasti, vaišingi ir nuoširdūs žmonės, kurie nieko negailėjo paprastiems, nors ir nepažįstamiems, keliautojams. Ačiū jums, gerieji kaimo žmonės, už parodytą širdies šilumą!
Pasakojimą iš gestų kalbos į lietuvių kalbą išvertė ir užrašė Kristina RIMKIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą