"Esame įpratę girdėti teiginį, kad Užgavėnės yra pagoniška arba ikikrikščioniškais laikais susiformavusi kalendorinė šventė. Akivaizdu, kad į šią šventę yra žiūrima tik iš ikikrikščioniškos žemdirbiškosios arba valstietiškosios kultūros perspektyvos. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, populiarūs karnavalai kildinami iš dar prieš Kristaus gimimą švęstų žemės ūkio darbų pabaigos švenčių Egipte, Persijoje, Graikijoje, Romoje", - apie Užgavėnių kilmę kalbame su Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto Baltų filologijos katedros vyriausiąja mokslo darbuotoja dr. Lina Petrošiene.
Mokslininkė pažymi, kad su krikščionišku kalendoriumi Užgavėnės galėjo būti susietos tik po krikščionybės įvedimo, tiksliau įsitvirtinimo Lietuvoje. "Tikrosios" ikikrikščioniškais laikais švęstų Užgavėnių tipo šventės datos nustatyti neįmanoma, nes nėra jokių patikimų šaltinių. Galima tik sakyti, kad ji galėjo būti švenčiama vasario-kovo mėnesiais. Beje, bažnyčios liturginiuose metuose Užgavėnės yra eilinė diena, tačiau po jos prasideda ilgas Gavėnios pasninko laikotarpis. Pagal jį nustatoma Užgavėnių data", - aiškino pašnekovė.
ŠIUPINYS. Priekulėje trečius metus gaivinama Šiupinio šventės tradicija.
Egdijaus JANKAUSKO nuotr.
Lietuviškos bakchanalijos
L. Petrošienė taip pat atkreipė dėmesį, jog Užgavėnės Lietuvoje siejamos su apeigine žemdirbių elgsena, kurią lėmė gamtos ciklai ir siekis palenkti gamtos jėgas sau palankia linkme, tikintis gero ateinančių metų derliaus, tačiau visiškai ignoruojamas miestietiškų Užgavėnių šventimas.
"Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai, Jėzuitų kolegijų studentai šventė Užgavėnes, kurios neturėjo jokio ryšio su agrariniais kultais. Tokios šventės minimos XVI amžiaus ir vėlesniuose šaltiniuose.
Rašytinių šaltinių informacija apie ikikrikščioniškas Užgavėnes Lietuvoje vertintina labai rezervuotai. Pirmieji detalesni Užgavėnių šventimo valstietiškoje aplinkoje aprašymai pasirodė tik XIX a. pirmojoje pusėje", - pasakojo humanitarinių mokslų daktarė.
Pasak L. Petrošienės, prieštaringai vertinamas Lietuvos istorijos rašytojas ir kultūros tyrinėtojas Teodoras Narbutas 1835 m. išleistame istorijos veikalo pirmajame tome pasakoja apie vasario mėnesį lietuvių švęstas Mėsėdrines, kurias vadina Ragučio švente (Swięto Raguta, Bachanalie).
"Ragutis vadinamas midaus darytojų, bartininkų (drevininkų, bitininkų), aludarių, degtinės varytojų dievu. Jo garbei žmonės linksmindavosi aštuonias dienas, girtaudavo, vykdavo įvairūs žaidimai, minėjimai, aukos.
Ragučio stabą arba padailintą rąstą vežiodavo iš kaimo į kaimą ant rogių, pakinkytų keršais jaučiais, paskui jas grūsdavosi būrys girtų moterų, vadinamų ragutienėmis (Ragutienie), popų puotininkų (Potinikow) ir daugybė įvairių kaukių.
Mitologė N. Laurinkienė mano, kad T. Narbutas rašo apie šventę, kuri dabar vadinama Užgavėnėmis, o jo žinios apie graikų ir romėnų vyno, puotų, atbundančio pavasario augmenijos ir ekstazės dievo Bakcho lietuvišką atitikmenį Ragutį (Ruguczis, Rauguzemepati, Raugu-patis) yra paliudytos ankstesniuose baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose", - komentavo Klaipėdos universiteto mokslininkė.
Persirengėlių šou
L. Petrošienė pateikė ir dar vieną šaltinį apie Užgavėnių karnavalą kaime. "Maždaug tuo pat metu kito lietuvių-lenkų raštijos veikėjo kunigo Liudviko Adomo Jucevičiaus lenkų kalba pasirodžiusiame veikale "Wspomnienia Žmudzi" ("Žemaičių žemės prisiminimai" 1842) rašoma: "Per Užgavėnes (Zapust) esti žaidynės, panašios į miestų kaukių balius, kur persirengia daugiausia žydais, vokiečiais, čigonais ir kareiviais. Ten kiekvienas stengiasi kiek įmanydamas būti sąmojingas pagal savo vaidmenį. Visas pulkas vaikšto nuo namų prie namų, neretai ir į savo pono vartus užsuka. Atsimenu, kai dar vaikas buvau, per Užgavėnes ir į mano tėvų namus tokia šutvė buvo atsibeldusi. Žydas ir vokietis labiausiai išliko mano atmintyje".
Pelenų dieną Žemaitijoje ant ratų nuo namų iki namų vežiojama kaliausė. Tas paprotys vadinamas "senosios Kuniszki lankymasis". Jucevičius nesiima aiškinti, ką tas paprotys reiškia, tik mano, kad jis siekia "gilią senovę", - dėstė L. Petrošienė.
NEPOPULIARŪS. Vikinginių laikų patiekalus rekonstruojanti Edita Nurmi teigia, kad tais laikais blynai nebuvo populiarus maistas ir valgomi jie būdavo tik per šventes.
Asmeninio albumo nuotr.
Užgavėnių rekonstrukcija
Anot pašnekovės, XX a. pirmojoje pusėje, tarpukario spaudoje lietuvių etnografijos pirmeiviai Balys Buračas, Petras Budrys-Budreckas ir kiti rašė, kad Užgavėnės šauniausiai švęstos Žemaitijoje ir būtent pagal žemaitiškas Užgavėnes rekonstruota dabartinė šios šventės forma XX a. antrojoje pusėje.
"Negaliu kokių nors Užgavėnių tradicijų vadinti archajiškiausiomis arba tik baltiškomis / lietuviškomis. Pasidairius po Europos šalių karnavalo tradicijas, galima sakyti, kad lietuvių Užgavėnės yra vietinė Europos karnavalo versija.
Mūsiškis karnavalas arba Užgavėnės turi tuos pačius formaliuosius struktūrinius ir kaimietiškoms, ir miestietiškoms šventėms būdingus elementus: gausus maistas ir gėrimai; triukšmas, dainos, šokiai; kaukės ir persirenginėjimas gyvūnų ir žmonių pavidalo personažais, jų eitynės, vaidinimai (vestuvių, laidotuvių inscenizacijos); varžybos (tarp kitų ir žiemos bei pavasario demonų), lenktynės arba vėžinimasis žirgais, konkursai.
Tačiau jų raiškos būdai, o tikriausiai dar labiau pajautimas ir supratimas, ką mums tai reiškia, ir yra mūsų Užgavėnių modelis", - svarstė mokslininkė.
Šiupinys - ritualinis valgis
Pasak L. Petrošienės, per Užgavėnes ir kitas kalendorines žiemos šventes, sezoninių darbų pabaigtuves ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir Žemaitijoje buvo verdamas šiupinys.
"Panašų patiekalą gamino ir germanai, tikriausiai ir kitos tautos, tačiau jeigu apie Užgavėnių šventės tradicijas galima būtų spręsti iš šiandien mums žinomo šiupinio recepto, kurio sudėtinės dalys yra kiauliena, kruopos, bulvės, žirniai, tada apie archajiškumą kalbėti reikėtų atsargiau. Pirmieji Europoje bulves maistui XVI a. antrojoje pusėje pradėjo auginti vokiečiai, o į Lietuvą jos, spėjama, per Rietavo dvarą pateko tik XVII-XVIII a. Tikrosios senojo šiupinio sudedamosios dalys greičiausiai buvo - kiauliena ir kruopos, nes šie produktai laikomi ritualiniais", - spėjo pašnekovė.
Kodėl blynai?
Anot l. Petrošienės, ypač seniai žmonija maistui naudojo įvairias kruopas, iš kurių virdavo įvairiausias košes, kepė duonos papločius ir jų "giminaičius" blynus.
"Manau, kad miltinis apskritimo formos kepinys galėtų būti laikomas bene seniausiu valgiu ne tik Užgavėnių šventėje", - spėjo mokslininkė.
Užgavėnių blynų archajiškumas ir jų "etninė kilmė", anot pašnekovės, yra bene šimtmečio senumo konfliktinis klausimas.
"1934 m. Šiaulių laikraštyje rašyta: "Toks jau rusų palikimas, toks jau mūsų pripratimas, kad be ponškų ir be blynų užgavėnių nieks nežino." Tuomet sakyta, kad blynų per Užgavėnes nekepė nei žemaičiai, nei aukštaičiai, o ypač lietuvininkai. Tačiau tarpukario Kaune per Užgavėnes būdavusi "blynų spūstis"."
Klaipėdos krašte XX a. pirmojoje pusėje švęsta Šiupinio šventė buvo miestietiškos kultūros reiškinys. Mano galva, jis nė kiek ne menkesnis už kitas Užgavėnių šventės formas", - dėstė L. Petrošienė.
Prabangus maistas
Klaipėdos miesto Užgavėnių šventėje šį sekmadienį, o antradienį Vėžaičiuose ir Lapiuose švenčiamose Užgavėnėse Edita Nurmi keps tokius blynus, kokius galėjo valgyti mūsų protėviai IX-XII amžiuje.
Vikinginių laikų patiekalus rekonstruojanti E. Nurmi teigia, kad tais laikais blynai nebuvo populiarus maistas ir valgomi jie būdavo tik per šventes.
"Pirmiausia todėl, kad žmonės neturėjo tuomet tiek daug aliejaus ir jis buvo brangus. Taip pat gana sudėtinga buvo ir grūdus užauginti. Todėl net duoną kepant miltai buvo maišomi perpus su dilgėlėmis. Į blynus dilgėlių nepridėsi...
Taigi blynai tais laikais buvo prabangus maistas, valgomas per saulėgrįžos, lygiadienio šventes.
Neaptikau, kad tokiu metu kaip dabar, praeityje būtų švenčiamos Užgavėnės, tačiau Skandinavijoje, rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota, kad jau XII amžiuje persirengėliai varydavo lauk žiemą. Šventės struktūra, tiesa, sagose aprašyta kitokia", - pažymėjo senojo kulinarinio paveldo žinovė.
Alaus blynai
E. Nurmi apgailestauja, kad archeologai iki šiol dar neatrado nė mažiausio praeities blynų gabalėlio, tik duonos paplotėlius, pagal kuriuos šiandien galima tiksliai atkurti jų receptą.
"Blynų receptą aš sugalvojau, remdamasi informacija, kokie produktai tais laikais buvo valgomi. Vikinginiu laikotarpiu kviečių buvo mažai, labiau buvo valgomi miežiai. Tad blynams naudoju miežių ir kviečių miltus. Nebuvo ir mielių, vietoje jų buvo naudojamas raugas.
Raugą pasigaminti labai lengva - pusę stiklinės ruginių miltų reikia užpilti puse stiklinės vandens. Geriau naudoti gyvą šaltinio arba šulinio vandenį. Jeigu vanduo iš krano - jį reikia bent pusę paros palaikyti, kad nusigaruotų, nes jame esantis chloras numarina raugo bakterijas. Antrą ir trečią dieną pridėti tiek pat miltų ir vandens. O ketvirtą dieną su tuo raugu jau galima kepti. Į tešlą įdedu dar šiek tiek medaus, druskos, spanguolių, pasukų nuo sūrio ar sviesto gaminimo. Tais laikais šeimininkės viską sunaudodavo, nieko neišmesdavo. Ant viršaus dar alaus mielių įpilu. Alaus mielės - tai tokia pliurzelė, kuri lieka ant gaminamo alaus statinės dugno, ir putos, kurios susidaro", - dėstė vikinginių alaus blynų receptūrą E. Nurmi.
Pašnekovė nusijuokė, kad jos blynai ypač patinka alaus mėgėjams, nes alaus poskonis juose juntamas. "Šiek tiek jį prislopinu džiovintomis spanguolėmis, nes tikėtina, kad mūsų regione šios uogos buvo ir praeityje plačiai naudojamos. Beje, Danijoje archeologai yra aptikę vieną vynuogę ir atlikę tyrimus nustatė, kad šioje šalyje vikinginiu periodu buvo auginamos dvi vynuogių rūšys. Pas mus tokių radinių iki šiol neaptikta, tad razinų į senovinius blynus nededu", - sakė pašnekovė.
ISTORIJA. Pasak E. Nurmi, jau XII a Skandinavijos rašytiniuose šaltiniuose minima, kad persirengėliai varydavo žiemą.
Šiupinio šventė Priekulėje
Mažosios Lietuvos regione švenčiamos ne Užgavėnės, o Šiupinio šventė ir valgomi ne blynai, o šiupinys. Šiupinio šventės tradiciją jau trečius metus gaivina Priekulės kultūros centras.
"Nors po karo vietinių šišioniškių, menančių šiupinio tradiciją, liko nedaug, krašte gyvena žmonės, atvykę iš įvairių regionų, tačiau mes norime ir kviečiame dabartinius gyventojus švęsti Užgavėnes pagal senąsias šio krašto tradicijas", - sakė Priekulės kultūros centro vadovė Alanta Zapalskienė.
Pasak pašnekovė, pagrindinis Šiupinio šventės akcentas yra šiupinio virimo čempionatas Priekulės turgaus aikštėje. Šiemet jame dalyvauti užsiregistravo 13 bendruomenių ir organizacijų. Didelius katilus šiupinio virs ir šventės šeimininkai kultūros centras ir seniūnija.
"Kiekvienas Pamario kaimas ar gyvenvietė turi savą šiupinio receptą.
Priekulės šiupinys išsiskiria tuo, kad į jį dedama rūkyta kiaulės knyslė. Ji uždedama ant šiupinio kalno.
Visi valgytojai šiupinį turi kabinti mediniais šaukštais iš vieno dubens. Į kurio pusę nukris kiaulės knyslė - tam bus metai ypač dosnūs, laimingi", - aiškino A. Zapalskienė.
Čempionato dalyviai, anot A. Zapalskienės, šiupinį verda kaip nori. "Teko ragauti labai įvairių šiupinių - ir su žvėriena, ir su aviena. Pirmaisiais metas šiupinio pritrūkome, tada buvo išvirta 200 litrų. Šiemet planuojame išvirti dvigubai daugiau - 400 litrų", - žadėjo renginio organizatorė.
Pasak A. Zapalskienės, Šiupinio šventėje dalyvaus ir Užgavėnių persirengėliai, bet Morė deginama nebus, nes tokios tradicijos šiame krašte niekada nebuvo. "Užtat itin svarbus Šiupinio šventėje yra kitas ritualas - maudynės.
"Per Šiupinio šventę, privalu nusimaudyti, nuplauti visus žiemos sunkumus. Šventės dalyviai taip pat galės tai padaryti, nes aikštėje stovės kubilas.
Priekulės Užgavėnių šiupinys
Vienai porcijai reikia: 100g kiaulienos mentinės arba kumpio, vieno rūkyto kiaulės šnipo, česnako vienos skiltelės, 8 g morkų, 10 g pastarnokų, 8 g svogūnų, lauro lapo, 2 kvapiųjų pipirų, žiupsnelio džiovintų čiobrelių, druskos, 80 perlinių kruopų,80g raibųjų žirnių 80g rudų pupelių,5g kiaulinių taukų.
Klaipėdos senajame turguje šeštadieniais galima gauti archainių pačių seniausių, skaičiuojančių apie 10000 metų, raibųjų (margųjų) žirnių (Romo ūkis). Juos per naktį išmirkius, jie labai greitai išverda. Bet galima naudoti ir geltonuosius žirnius su luobelėmis (cielus).
Į puodą sumesti nuvalytas daržoves (česnakus, morkas, pastarnokus ir svogūnus), nedideliais gabalais supjaustytą kiaulieną ir rūkytą kiaulės šnipą. Užvirinti, nugraibyti putas, tada suberti čiobrelius, kvapiuosius pipirus, lauro lapus, pagardinti druska ir virti ant nedidelės ugnies dvi valandas. Mėsą ir daržoves išgriebti duršlioku, graibštu. Į likusį nuovirą (sultinį) suberti per naktį išmirkytas perlines kruopas, pilkuosius žirnius, rudąsias pupeles ir virti, kol jie suminkštės.
Kiaulieną supjaustyti mažesniais gabaliukais ir apskrudinti kiauliniuose taukuose ar kaimiškame lydytame svieste. Išgriebtas daržoves (česnakus, morkas, pastarnokus ir svogūnus) sutrinti trintuvu. Keptą mėsą ir viską gerai išmaišyti ir kalvos pavidalu suberti į bendrą dubenį. Ant kalvos viršaus uždėti kiaulės šnipą.
Drevernos šiupinys
Vienai porcijai reikia: 100 g vėgėlės (gali būti ešeriai arba kitos žiemą gaudomos žuvys. Bet jokiu būdu ne stintos), česnako vienos skiltelės, 8 g morkų, 8 g svogūnų, lauro lapo, 2 kvapiųjų pipirų, druskos, 80 g perlinių kruopų, 80 g raibųjų žirnių, 80 g rudų pupelių, 5 g aliejaus.
Perlines kruopas, žirnius ir pupeles per naktį išmirkyti. Į puodą įpilti 5 g aliejaus, įmesti česnako skiltelę, smulkiai supjaustytus svogūnus, burokine tarka sutarkuotas morkas ir pakepinti, kad daržovės suminkštėtų. Tada suberti išmirkytas perlines kruopas, žirnius ir pupeles, užpilti 60 g vandens, uždengti dangtį ir troškinti tol, kol suminkštės pupelės. Po to pagardinti druska ir išmaišyti.
Ešerius išdaryti, nupjauti galvas, nukarpyti uodegas ir pelekus. Neskusti, bet nulupti odą. Vėgėlę supjaustyti gabalais. Žuvis apskrudinti aliejuje arba perpus su kaimiškai lydytu sviestu. Keptus ešerius ir vėgėlės gabalus sudėti į atskirą dubenį.
Šiupinį dėti į dubenėlius, ant viršaus uždėti keptą ešerį arba vėgėlės gabalą.
Nepriklausomas kulinarijos ekspertas Vincentas SAKAS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą