Pasieniečiai primindami ypatingą ryšį su Neringos miestu - valdžia ir jo žmonėmis - dovanojo ne tik atvirų durų šventę Neringos užkardos Nidos pasienio kontrolės punkte, bet ir šventę mieste.
Visgi pradžią iškilmėms davė minėjimo renginys punkte. Susirinkę svečiai pabrėžė šio punkto svarbą atkurtai pasienio apsaugos tarnybai.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės vadas pulkininkas Donatas Lengvinas priminė, jog šiandien suėjo lygiai 25 metai, kai šioje vietoje buvo atkurta Lietuvos Respublikos Pasienio apsaugos tarnybos veikla ir sienos apsauga. Nors 1990 m. lapkričio 19 d. tarnyba buvo pradėta 64 pasienio postuose, susiklosčius palankioms aplinkybėms, Nidos pasienio postas darbą pradėjo anksčiau – 1990 m. lapkričio 14 d.
"Šiandien manęs klausė, ar ta siena, kuri yra dabar, išties yra mūsų. Taip, ji tokia pat buvo ir 1938 metais su Vokietija, ir šiandien yra ta pati", - tvirtino vadas.
Šiandien Pakrančių apsaugos rinktinė jungia 6 užkardas, veikia 8 tarptautiniai pasienio punktai - 4 jūros, 2 oro, 1 sausumos ir 1 upių. Pasieniečiai per metus įvaldė modernią kontrolės ir stebėjimo techniką, įsigijo greitaeigius katerius.
Pakrančių apsaugos rinktinė prižiūri ne tik sausumos, bet ir jūrinę sieną. Jiems tenka stebėti teritoriją jūroje, Klaipėdos uoste, Kuršių mariose, pareigūnai dirba ir Palangos oro uoste, gelbėja nelaimių ištiktus žmones.
Pasveikinti mūsų krašto pasieniečių atvyko Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas Renatas Požėla.
"Malonu būti istorinėje vietoje, kur lygiai prieš 25 metus prasidėjo rinktinės funkcionalumas ir sėkmės istorija. Gaila, kad šventę temdo ir temdys Paryžiaus įvykių atgarsiai. Noriu pasakyti, kad mūsų tarnyba ėmėsi visų būtinų priemonių, kad būtų užtikrinta stipresnė valstybės sienų kontrolė", - tvirtino R. Požėla. Jo žodžiai pasitvirtino - pasieniečiai po teroro aktų Prancūzijoje atvykstančius svečius ar per sieną keliaujančius asmenis tikrina daug griežčiau.
Pakrančių apsaugos rinktinės vado pavaduotojas Štabo viršininkas majoras Žydrūnas Nesteckis pasieniečio darbą pradėjo iškart po Lietuvos sienos atkūrimo. Anuomet į darbo vietą dar išlikusiame raudoname namuke šalia Nidos atvykęs Ž. Nesteckis, tvirtino, kad pirmosios darbo dienos buvo mažų mažiausiai įdomios, tačiau buvo jaučiama sumaištis.
"Trūko priemonių - buvo virve nuleidžiamas užtvaras, apsirengę buvome žvejybinėmis striukėmis, užsirišę žalią juostą", - tvirtino vienas pirmųjų atkurtos Lietuvos pasieniečių. Jis neslėpė, jog itin daug padėjo vietiniai žmonės, tuometinė Neringos valdžia. Nors santykiai su sieną tuomet dar prižiūrėjusiais sovietinės armijos kariais buvo įtempti, Ž. Nesteckis pasidžiaugė, jog buvo palaikoma taika ir pasieniečiai, kaip prie Baltarusijos sienos, nebuvo puldinėjami.
Neringos meras Darius Jasaitis tvirtino, jog neringiškiai iki šiol supranta savo esant pasienio gyventojais.
"Prisimenu, seniau, nei prieš 25 metus, dar būdamas vaikas, susidurdavau su pasieniečiais, kurie pajūriu neleisdavo vaikščioti jau po 10 valandos vakaro. Jei rasdavo pėdas, keldavo ir tikrindavo net naktį. Tada pasieniečiai čia šeimininkavo, nes tai buvo išorinė siena, pro kurią neva skverbėsi bjaurusis užjūrio kapitalizmas, propaganda ir neteisybė", - pasakojo D. Jasaitis. Jis pasidžiaugė, jog nepriklausomos Lietuvos pasieniečiai yra ne tik gerai aprūpinti profesionalai, tačiau ir neringiškių sąjungininkai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą