Šių eilučių autorė tuo metu dirbo Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo "Jūra" žinybiniame laikraštyje "Lietuvos žvejys", ėjusiame ir lietuvių, ir rusų kalbomis, vertėja. 1991 metų sausio 12-oji buvo šeštadienis. Buvau parsinešusi darbo į namus, nespėjau išversti iš rusų į lietuvių kalbą kelių gamybine straipsnių tematika. Vakare prisėdau prie jų, bet televizorius buvo įjungtas. Kai prasidėjo televizijos bokšto Vilniuje šturmas, kai diktorė Eglė Bučelytė ištarė: "Mes dar gyvi", apėmė toks jausmas tarsi kas būtų kuolu trenkęs per galvą ir būčiau praradusi sąmonę. Sudraskiau mašinėle atspausdintus rusiškus kolegų rankraščius, pasičiupau paltą ir puoliau pro duris. Mama iš paskos: "Vaikeli, kur tu bėgi naktį, juk nevažiuoja mašinos?"
Bet mes nebuvome vienos. Minios žmonių iš Baltijos prospekto traukė į miesto centrą. Važiavo autobusai, nepažįstami žmonės stojo siūlydamiesi pavežti. Net dabar negaliu paaiškinti, kodėl atsidūriau būtent prie miesto Tarybos pastato Vilties gatvėje. Žinoma, per tiek metų daug kas pasimiršo.
Tačiau kai kurie momentai įsirėžė giliai atmintin. Paryčiais pasklido žinia, esą sovietų tankai jau važiuoja į Klaipėdą (tada buvo daug pranešama labai netikslios informacijos). Jau buvo duota komanda rikiuotis priešais Tarybos pastatą, pradėti dalinti maišeliai su tabako milteliais, kuriuos turėjome berti sovietų kareiviams į akis ir taip stabdyti juos, kad nesiveržtų į Tarybos pastatą. Nesu nei didvyrė, nei drąsuolė, prisipažįstu - buvo baisu, nes nežinojome, kuo viskas baigsis. Neprisimenu, kad tuo metu toje vietoje būtų buvę labai daug žmonių. Buvo ir tokių, kurie suglumę visaip kaip teisinosi, kad ne vietoje palikę mašiną ir t. t., ir pasitraukė.
Kitas būrys žmonių buvo susirinkęs prie merijos Liepų gatvėje. Joje buvo užsibarikadavę ir vadinamieji mirtininkai, turėję kautis su kareiviais pastato viduje iki galo. Žinojau tai, nes tarp jų buvo mano brolio uošvis Vytautas Gedmintas.
NAKTIS. 3 val. nakties būrys žmonių buvo susirinkęs prie tuometinės merijos Liepų gatvėje. Joje buvo užsibarikadavę ir vadinamieji mirtininkai, turėję kautis su kareiviais pastato viduje iki galo. Sauliaus Jokužio nuotr.
Nepamiršau ir ašaros, riedančios brolio skruostais, kai buvo pranešamos pirmųjų Vilniuje žuvusiųjų pavardės. Taip, tą naktį verkė ir vyrai.
Prisimenu ir "Lietuvos žvejo" redaktorės Virginijos Ruškienės veidą pirmadienį, kai pranešiau, kad nebus ką dėti į numerį - suplėšiau straipsnius. Tada išleidome laikraščio numerį, visą skirtą sausio 13-osios įvykiams. Buvusi jo korespondentė Adelė Žičkuvienė iki šiol prisimena, kad redaktorė parašė puikų vedamąjį straipsnį "Nebeužtvenksi upės bėgimo".
Laikraštį išleido Kruvinąjį sekmadienį
Ko gero, 1991-ųjų sausio 13-ąją, sekmadienį, Lietuvoje buvo išleistas vienintelis laikraštis - dienraščio "Klaipėda" numeris lietuvių ir rusų kalbomis (sekmadieniais ir pirmadieniais jis nebuvo leidžiamas). Spaudos rūmai Vilniuje tuo metu jau buvo okupuoti. Tik kitą dieną pasirodė "Laisvoji Lietuva" - jungtinis kelių Vilniaus redakcijų, kurių patalpos jau buvo užimtos, leidinys.
Kruvinojo sekmadienio "Klaipėdos" numeriai nemokamai buvo dalijami milžiniško protesto mitingo Teatro aikštėje dalyviams ir mieste sutiktiems žmonėms. Visi miesto gyventojai savo pašto dėžutėse rado šį laikraštį.
Rusų kalba išleistus numerius daugelis klaipėdiškių išsiuntinėjo savo giminėms ir draugams, gyvenantiems Tarybų Sąjungoje, kad šie sužinotų, ką daro jų prezidentas, šviežutėlis Nobelio taikos premijos laureatas Michailas Gorbačiovas.
Jeigu tai paskutinis numeris...
Paprašytas pasidalinti prisiminimais, tuometinis "Klaipėdos" redaktorius Antanas Stanevičius sakė: "Nieko nauja tau nebepasakysiu. Tą naktį man paskambino kolegė Gražina Juodytė. Sako: "Matai, Antanai, kas vyksta." Sutarėme rinktis redakcijoje ir išleisti neeilinį laikraščio numerį - gal ir paskutinį. Jeigu sovietai varo tankus, gero nelauk. Jeigu ir taip, tai tegu žino, kad mes savo pareigą Lietuvai atlikome iki galo."
Visiems redakcijos darbuotojams buvo išdalinti darbai. Gražina sekė įvykius Vilniuje ir Kaune prie televizoriaus ir vedė tikslią chronologiją - fiksavo sausio 13 d. įvykius nuo 2.10 val. iki 12 val. Bemaž visi redakcijos žurnalistai lakstė po "karštus" taškus, ėmė interviu. Naktinius įvykius Klaipėdos mieste aprašė korespondentė Zita Tallat-Kelpšaitė. Fotografavo Darija Martinkutė, Saulius Jokužys, jau amžinatilsį Albinas Stubra. Pasak A. Stanevičiaus, redakcijoje dirbo labai daug rusakalbių, tačiau jie neparodė jokio priešiškumo. "Klaipėdos rusakalbiai - tai žmonės, kurie labai greitai prisitaikė prie Lietuvos ir yra geri piliečiai", - mano jis.
ARCHYVAS. Nuotraukoje - uostamiesčio gynybos štabo darbo sausio 13-osios naktį akimirka. Telefonu kalba ir žinių iš Vilniaus laukia šviesaus atminimo Rimantas Ulevičius, šalia jo - šviesaus atminimo Vytautas Šliogeris, nuotraukoje apačioje iš dešinės - Raimundas Praleika. Sauliaus Jokužio nuotr.
Tą naktį redaktorius pats sėdo prie redakcijos "Volgos" vairo ir su S. Jokužiu vyko prie Girulių televizijos bokšto, prie kurio būriavosi minios gynėjų. Grįždami Girulių plentu jie prasilenkė su tarybinės armijos tankete.
"Tada tvyrojo tokia euforija, kad, regis, buvo nebesvarbu, kas bus su tavimi, svarbu, kad ginsi Lietuvą ir neužsitrauksi negarbės. Nemanau, kad tie žmonės, ėję prie bokšto, tikėjo, kad įstengs jį apginti. Bet tokia buvo jų patriotinė ir pilietinė pozicija, rodanti, jog jie trokšta laisvos Lietuvos", - teigė A. Stanevičius.
Redaktorius paskubomis savo skiltyje parašė kreipimąsi "Sesės ir broliai", už kurį vėliau iš jo norėta atimti tarybinio karininko bilietą. Tiesa, to padaryti nepavyko, nes jis pats jau buvo spėjęs jį sudeginti, o pelenus nuleisti į unitazą.
Fotokorespondentas neišlaikė
Užsidarę redakcijoje "Klaipėdos" kolegos ėmėsi darbo. "Atbėgusi budėtoja Onutė Pocienė klaikiu balsu pranešė, kad kažkas baisiai daužo lauko duris, matyt, ateina sovietų kareivos ar "jedinstveininkai". Nusileidęs iš antro aukšto prie laukųjų durų suabejojau, kaip klausti "Kas?" - rusiškai ar lietuviškai. Bet, galvoju, to betrūko, kad savo redakcijoje rusiškai su atėjusiais užpuolikais kalbėčiau. Pasirodo, tai buvo "Ryto" spaustuvės direktorius Antanas Skyrius ir jo pavaduotojas Algis Apulskis. Kai pradariau duris, pirmas klausimas - ar leisite laikraštį? Leisime, sakau, leisime", - pasakojo A. Stanevičius. Gražinos kronikoje užfiksuota, kad žurnalistai rinkosi 3 val., o netrukus atėjo ir spaustuvininkai.
A. Stanevičius pasakojo, kad kai redakcijoje per televiziją Saulius pamatė tarybinių tankų traiškomus žmones prie Vilniaus televizijos bokšto, sugniaužė kumščius, sudrebėjo ir jam prasiveržė keiksmai.
Sekmadienį, apie 14 val., laikraštis jau buvo atspausdintas. "Nežinojome, ar spėsime. Jeigu būtų užėmę redakciją, spaustuvę, nieko nebūtume galėję padaryti. Situacija buvo baisi, nes viskas buvo paruošta naujai okupacijai. Vos prieš metus atkurta Lietuvos valstybė tik tik stojosi ant kojų. Cirkuliavo tarybiniai rubliai, Sovietų Sąjunga žvangino ginklais, iš Pskovo siuntė divizijas, o šalyje kelis kartus padidintos maisto kainos. Nors po kelių dienų drastiškas pabranginimas buvo atšauktas, tačiau jau buvo duotas pagrindas susivienijimui "Jedinstvo" pulti Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, nes esą buržuaziniai nacionalistai skriaudžia darbo liaudį.
UŽ LAISVĘ ŽUVUSIEMS. Pagerbti kritusių sausio 13-osios naktį ryte rinkosi šimtai klaipėdiečių. Sauliaus Jokužio nuotr.
Tą naktį tikrai buvo baisiai neramu, nes nebuvo aišku, kaip viskas baigsis. Redakcija nusprendė pasakyti savo paskutinį žodį. Žinoma, rizikavome, bet tuo metu nerizikuoti būtų buvę gėda. Žmonės atkakliai ėjo į gatves, negi tu kaip veršis tylėsi, kai tave pjauna. 1940-ųjų istorinė klaida, kai okupantai buvo įsileisti be kovos, tvyrojo daugelio sąmonėje. Žmonės apgynė šalį. Matyt, sovietai pabijojo pralieti tiek daug kraujo Vilniuje prie Aukščiausiosios Tarybos. Klaipėdoje buvę sovietų daliniai laukė komandos. Gerai, kad jie neparodė iniciatyvos, kad niekas neįvykdė jokios provokacijos. Jeigu būtų paleisti keli šūviai į sovietinius kareivius, tie būtų atidengę ugnį. Žinoma, jeigu būtų užimta Lietuvos Aukščiausioji Taryba, manau, Klaipėdoje tikrai būtų prasidėjusios skerdynės", - pasakojo A. Stanevičius.
"Lenkiu galvą prieš kolegas"
"Lenkiu galvą prie kolegas iš "Klaipėdos", kurie tą naktį leido savo numerį", - sako "Vakarų ekspreso" vyr. redaktorius Gintaras Tomkus. Tuo metu jau buvo leidžiamas ir "Vakarų ekspresas", bet jis išėjo diena vėliau nei "Klaipėda". Jo pirmajame puslapyje - tankai, aštrūs pavadinimai. Buvo spausdinamas Gintaro Vaičekausko labai griežtas laiškas M. Gorbačiovui su kaltinimais jam. Dėl jo kilo didelis triukšmas, reikėjo vos ne saugumui aiškintis ir t. t.
Tais laikais dar ėjo ir savaitraštis "Mažoji Lietuva", kurios unikali redakcija buvo ir Klaipėdoje, ir Vilniuje. Pasak G. Tomkaus, bet kuriuo atveju jos darbuotojai buvo pačiame įvykių centre Vilniuje, Aukščiausiosios Tarybos patalpose, ir apie viską informavo. "Žaviuosi jų drąsa. Rytas Staselis man skambino į Klaipėdą apie 3-4 val. Pranešė, kad žuvo 12 žmonių, ir mums bekalbant sako: "Ką tik mirė tryliktas." Matyt, tuo metu buvo ligoninėje.
Visur buvo naudojamos mūsų savaitraščio fotografo Pauliaus Lileikio nuotraukos, kuriose užfiksuoti kadrai, kaip tankai traiško žmones. Jos buvo perspausdinamos visame pasaulyje.
Klaipėda buvo toliau nuo tų įvykių. Ir mes saugojome Savivaldybę, Tarybą, Girulių bokštą. Apie dabar amžinatilsį tuo metu vicemeru buvusio Rimanto Ulevičiaus ir Raimondo Praleikos veiklą rašyta jau 100 kartų. Galiu pasakyti, kad žurnalistai tiek Klaipėdoje, tiek Vilniuje susitelkė ir darė viską, ką galėjo. Tuo metu Spaudos rūmai sostinėje jau buvo užimti. Buvusio dienraščio "Respublika" būstinėje susirinko visi žurnalistai ir leido Laisvą laikraštį. "Mažosios Lietuvos" žurnalistai griežė tikrai ne paskutiniu smuiku. Labai jais džiaugiuosi, jie įėjo net į pasaulinę istoriją", - kalbėjo G. Tomkus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą