Tęsinys. Pradžia 2014 m. spalio 4 d. numeryje
Kai vasarą kalbinau vieną iš A. Žalio sūnų - Vytautą, dabar dirbantį Lietuvos ambasadoriumi Kanadoje, jis vardino tuometinės tėvo, t. y. Vykdomojo komiteto pirmininko, komandos narius, kurių darbu ir rezultatais labai žavėdavosi. Viena iš tankiausiai minimų būdavusi Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Navogreckienė. Todėl, kalbindama ją, labai nustebau, kiek ji yra gavusi... papeikimų.
Papeikimai už... gerą darbą
"Pirmininkas labai dažnai mane įtraukdavo į "delegaciją" deryboms su Valstybinio banko Klaipėdos skyriaus valdytoju Černiausku. Su juo sukdavome galvas dėl pačių įvairiausių raštų ir finansinių dokumentų formuluočių - kaip nelegalius statybų, restauracijų, rekonstrukcijų darbus įforminti taip, kad niekas neprisikabintų",- prisiminė moteris.
O "ant" Kultūros skyriaus "kabojo" beveik viso Klaipėdos senamiesčio restauracija - šiandieninis Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Etnokultūros centras, Parodų rūmai, Skulptūrų parkas, Jaunimo biblioteka Tilžės gatvėje, kitų bibliotekų remontai ir restauracijos ir t. t. Ir kasmet atvykdavo tikrintojai revizuoti, kaip ir kur panaudotos lėšos.
"Ir, žinoma, rasdavo prie ko prisikabinti. Po tų revizijų pirmininkas gaudavo finansų ministro Romualdo Sikorskio raštus, kuriuose būdavo nurodoma, kam skirti papeikimus. Žalys jausdavosi labai nejaukiai, kai tuos nurodymus turėdavo vykdyti. Man kas - reikia, tai reikia. O štai Butų skyriaus viršininkas Urmonas buvo labai ambicingas žmogus. Ir jam atrodydavo didelė neteisybė, kai jam nei iš šio, nei iš to raitydavo tuos papeikimus. Bet Žalio komandoje buvo puikūs tarpusavio santykiai ir supratimas. Galėdavau pasakyti Urmonui, kad papeikimas yra niekis, palyginti su tuo, kad atidaryta Paveikslų galerija ar Laikrodžių muziejus. Ir jis su tuo sutikdavo. Ir dėl tų papeikimų nebesielvartaudavo",- sakė N. Navogreckienė.
PAGARBA. Kai poetas Justinas Marcinkevičius atvykdavo ilsėtis arba rašyti į poilsio namus "Linas" Palangoje, jį būtinai aplankydavo Alfonsas Žalys. Arba atvirkščiai - didžiai gerbiamas poetas atvažiuodavo į Klaipėdą. Abipusė pagarbi draugystė tęsėsi ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Nuotraukoje (iš kairės): A. Žalys, Klaipėdos meras Benediktas Petrauskas, J. Marcinkevičius, "Lino" poilsio namų komplekso vadovas Gintautas Plaušinis.
Pirmininko pamokos
Kai buvo statomi Kultūros rūmai - dabartinis Muzikinis teatras, - Vykdomojo komiteto pirmininkas, kaip ir kitais statomais, restauruojamais, rekonstruojamais objektais, rūpindavosi asmeniškai.
"Pamenu, kaip jis man paskambino ir kvietė pasižiūrėti ir įvertinti, kaip klojamos grindų plytelės. Pagal tuometines technologijas, jau paklotas užberdavo pjuvenomis. Tai mudu su pirmininku nusišlavėm pjuvenas ir aptikom "bjaurių" dalykų. Darbininkui kas - ima iš eilės plytelę ir glaudžia ją prie kitos, nepaisydamas nei "piešinio", nei atspalvių. Tai Žalio paliepimu jau išklotas plyteles darbininkai turėjo atplėšti ir kloti iš naujo. Ateityje išklotų plytelių darbininkai nebeužžerdavo pjuvenomis tol, kol klojimo rašto neįvertindavo Žalys", - prisiminė ponia Nijolė.
Ji atsiminė ir kitą pamoką: "Kultūros rūmų statybos jau ėjo į pabaigą, ir buvo dėliojami apdailos akcentai. Apžiūrėjome viską. Lyg ir neradome prie ko prisikabinti. Aš jau namuose, su puodais, su vaikais. Sulaukiu pirmininko skambučio: "Nijole, kaip ten su tomis durų rankenomis?". Pasirodo, po to, kai viską apžiūrėjome ir neradome prie ko prisikabinti, jis dar sykį viską vienas apžiūrėjo. Ir jam nepatiko... durų rankenos. Tuomet aš visai neseniai buvau pradėjusi dirbti Kultūros skyriaus vedėja, ir man toks pirmininko preciziškumas padarė didelį įspūdį, kaip reikia dirbti. Ir kaip bet kuriame darbe nėra smulkmenų", - A. Žalio atsidėjimą darbui įvertino N. Navogreckienė.
Išimtis
Pasak N. Navogreckienės, Vykdomojo komiteto pirmininkui tiesiog neegzistavo dalykai, kitam galbūt atrodę smulkmenomis. Jam nebuvę nesvarbių dalykų. Užtat tuometinio Kultūros skyriaus vedėja labai nustebo, kai kartą pirmininkas tiesiog "supasavo".
"Prieš Jūrų muziejaus atidarymą jo darbuotojai pirmininkui rodė, kaip jis turės patraukti atidarymo juostą, kuri buvo užmazgyta jūriniu mazgu. Jei patrauksi ne tą galiuką ir ne taip, juosta neatsiriš, o užsismaugs, ir durys į ekspoziciją neatsivers. Gal po kokio penkto karto Žaliui pavyko surepetuoti taip, kad jūrinis mazgas neužsiveržė, o atsirišo ir durys atsivėrė.
Po išmoktos pamokos pirmininkas, mane nusivedęs prie ką tik pasodinto ąžuoliuko ir šalia jo pastatyto suolelio, sako: "Ai, drauge Navogreckiene, na, patrauksiu ne už to virvės galo... Svarbu, kad padarėm, kad muziejų turim". Ir tai buvo bene vienintelis mano "fiksuotas" atvejis, kai pirmininkui kažkas atrodė ne taip jau ir svarbu", - išimtį A. Žalio darbe ir veikloje įvardino tuometinės jo komandos narė N. Navogreckienė.
"Paslaptis"
Ne vienas kalbintas klaipėdietis yra pasakojęs, kaip būdavusios apgultos Vykdomojo komiteto pirmininko kabineto durys. Čia nuolatos sėdėdavo, stovėdavo ir kantriai laukdavo minios žmonių.
N. Navogreckienė visai neseniai buvo pradėjusi eiti Kultūros skyriaus vedėjos pareigas. Ir jai prireikė su pirmininku suderinti kažkokį skubų raštą. Atėjusi į priimamąjį ji, kaip ir visi, kantriai laukė, kol pasibaigs pasitarimas. O jų buvę daug, todėl sekretorė jai patarė: kai tik pirmininkas išeisiąs, išsyk pulti prie jo. Ji taip ir padariusi, tačiau pirmininkas nesustodamas ėjęs ir nuėjęs. Ji koridorium - iš paskos.
"Žiūriu, atsirakino kažkokias siauras dureles ir įėjo. Buvau bepuolanti paskui jį, bet girdžiu, trakšt, trakšt - užsirakino. Aha, galvoju, tikriausiai čia stovi vyriausybinio ryšio teletaipas ar dar koks kitas "mandras" aparatas, ir pirmininkas atėjo suderinti svarbių klausimų. Galvoju, apsikeitimas teletaipogramomis neturėtų ilgai trukti, palauksiu. Ir tikrai, netrukus siaurosios durelės atsivėrė, tarpduryje pasirodė pirmininkas, o aš prie jo šast su raštu, o jis atatupstas: "Tos mūsų moterys tokios aktyvios, net tualete nuo jų nepasislėpsi..."
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą