Nežinomas Alfonsas Žalys (5)

Nežinomas Alfonsas Žalys (5)

Apie Vykdomojo komiteto pirmininko daugiau nei 20 metų prie vairo Klaipėdoje nuveiktus darbus daugelis miestiečių žino. O štai koks Nepriklausomybės Akto signataras, Klaipėdos miesto Garbės pilietis ir Klaipėdos universiteto (KU) Garbės daktaras Alfonsas Žalys buvo artimųjų, bičiulių rate, kokie charakterio bruožai jam leido laviruoti tarp Scilės ir Charibdės? Tęsiame pasakojimą.

Tęsinys. Pradžia spalio 4 d. numeryje

Kai pradedi ruošti kokią publikaciją, turi tam tikrą planą, kurį informacijos rinkimo proceso metu, žiūrėk, šuoliais lekiantis gyvenimas ima ir pakoreguoja. Taip visai netikėtai parėjo ir informacija apie dvi A. Žalio nuolat su savimi turėtas knygeles.

Pirmininko "talmudai"

Apie tai, kad Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas visada su savimi turėdavo du bloknotėlius - raudonu ir juodu viršeliais - sužinojau iš KU Socialinių mokslų fakulteto dekano Antano Bučinsko.

"Tuomet dirbau Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultete. Buvau įtrauktas į "delegacijos" sudėtį eiti pas Vykdomojo komiteto pirmininką tartis, o tiksliau - prašyti leidimo įrengti sporto salę. Daug kas iš pirmininko aplinkos jau žinojo apie tų knygelių egzistavimą. Į bloknotėlį su raudonais viršeliais pirmininkas užsirašydavo prašymus, kurie turėjo būti sprendžiami nedelsiant. Į bloknotėlį juodais viršeliais jis pasižymėdavo būtinus atlikti darbus, kurie gali ir palaukti - ne gaisras juk. Mūsų "delegacija" triumfavo, nes mūsų prašymą pirmininkas įsirašė į raudoną knygelę", - pasakojo pašnekovas.

"Talmudų" egzistavimo faktą patvirtino ir "Eglės" leidyklos vadovas Antanas Stanevičius, "prie Žalio" dirbęs "Klaipėdos" dienraščio redaktoriumi.

"Kelis kartus kaip prašytojas pas pirmininką ėjau ir aš: vieniems redakcijos korespondentams reikėjo butų, kiti norėjo gauti didesnius. Po tokių vizitų kolegos laukdavo sugrįžtančio ir klausdavo rezultatų: "Ar į tą mažą knygutę užsirašė?" "Užsirašė, užsirašė", - patikindavau. Ir jie atsidusdavo: "Ačiū Dievui, vadinasi, viskas bus gerai."

Rizikuodavo...

Anot jo, A. Žalys nieko greitai nežadėdavo, ilgai ir net smulkmeniškai klausinėdavo. Ir ne viską užsirašydavo į mažąją, per pusę delno, knygelę. Mieste visi žinojo, kad pažadą iš pirmininko išpešti labai sunku, bet jei pasižadėjo, vadinasi, ištesės!

Žinant totalinį butų deficitą tarybiniais laikais, galiojusius įstatymus, butų suteikimo tvarką per eiles, sudarytas profsąjungos komitetuose, amžinai nepatenkintų rusakalbių skundus į Maskvą (ir ne žemiau kaip į TSKP CK!), galima suprasti, kaip A. Žaliui buvo sunku suorganizuoti butą apeinant eilę.

"Absoliučiai nepakantus kyšininkams, principingas visų pirma sau pirmininkas turėdavo 100 procentų įsitikinti, kad jo daroma išimtis reikalinga ir naudinga miestui. Naujai ligoninei reikia ypač gero chirurgo, naujai meno mokyklai reikia ypač gero pedagogo, steigiamam muzikiniam teatrui reikia gero dirigento, futbolo, rankinio ar krepšinio komandoms reikia gero trenerio, pašto bokšte pastatytam karilionui - gero varpininko, - tokiais atvejais Žalys ir stengdavosi, ir rizikuodavo. Toji rizika buvo įvairiapusė: kas nors būtinai apskųs aukščiau, o maestro skirsis su žmona ir pabėgs iš Klaipėdos nusinešdamas ir butą", - pasakojo A. Stanevičius.

Piktnaudžiaudavo simpatijomis

Apie tėvo "talmudus" - mažus bloknotėlius - užsiminė ir A. Žalio sūnus Artūras.

"Po "Atlanto" laimėtų futbolo rungtynių, į kurias labai dažnai vesdavosi ir mane ar Vytautą, tėvas eidavo į persirengimo kambarį ir kiekvienam futbolininkui asmeniškai spausdavo ranką. Ir tą miesto galvos vizitą sportininkai bemat išnaudodavo: kam reikia paskyros automobiliui, kam - baldų komplekto, o kuriam ir pastogės. Ir tėvas išsitraukdavo knygelę", - pasakojo sūnus.

Beje, jis pastebėjo ir tai, kad kai kurie sportininkai, menininkai, kuriuos A. Žalys ypač globodavo, jo simpatijomis ir papiktnaudžiaudavo.

"Žiūrėk, nusipirkęs automobilį ar gavęs butą "laikinas klaipėdietis" ir pabėgdavo. Man tokiais atvejais būdavo labai pikta - mums, sūnums, tėvas buvo uždraudęs skirti butus, nors pagal "statusą" - jaunas specialistas - jie ir pagal įstatymus priklausytų. O štai kokiam "spirdžiui", įmušusiam kelis įvarčius, - prašom būstą be jokių išlygų", - prisiminė Artūras Žalys.

Jam ir šiandien atrodo, kad šeimos, artimųjų atžvilgiu tėvas buvęs neteisus.

"Bet toks jis buvo - jokių kompromisų dėl "giminaičių" ar draugų, tik miesto labui ar prestižui", - sakė Žalių jaunylis sūnus, šiemet vasarą atvykęs į Klaipėdą aplankyti mamos.

Paliko didelį turtą

Buvęs Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius irgi turi prisiminimų, susijusių su A. Žaliu.

"Kai jaunas atvykau dirbti į Klaipėdos statybas, su Vykdomojo komiteto pirmininku teko daug bendrauti, nes jis pats rūpindavosi ir prižiūrėdavo kiekvieną objektą. Buvo labai principingas žmogus. Reiklus sau ir kitiems. Stebėdavausi jo išmintimi ir gudrumu apeinant tuometinius įstatymus, bendraujant su centrine valdžia dėl statybų finansavimo.

Neįmanoma išvardinti visų objektų, kuriuos mums paliko Žalys. Tačiau jis mums paliko, drįstu teigti, didesnį turtą - savo asmeninį pavyzdį: kaip reikia svajoti ir planuoti, dirbti ir nepavargti, rizikuoti ir laimėti, mylėti savo artimą, savo miestą ir savo Tėvynę Lietuvą labiau nei pats save. Daugelį kartų esu patyręs jo rūpestį ir reiklumą. Jis buvo Statybininkas iš didžiosios raidės! Ir kai kurios Žalio pamokos ypač aktualios šiandien, kai per partines rietenas, asmenines ambicijas dažnai visas garas nueina švilpukui, o garvežys stovi vietoje. A. Žalį daug klaipėdiečių laiko savo Mokytoju. Tačiau būti gerais jo mokiniais nėra taip paprasta", - patyręs miesto vadovo dalią teigė R. Taraškevičius.

Trys papeikimai

"Vakarų eksprese" jau rašėme, kad Žalių šeimos bičiulis Algirdas Vaitiekūnas užsiminė apie pipirų dozę, Vykdomojo komiteto pirmininko priimtą iš SSRS ministro pirmininko Aleksejaus Kosygino. Maža to - dėl galiojančių įstatymų, instrukcijų, nurodymų, normatyvų nesilaikymo A. Žalys yra gavęs tris papeikimus už darbus, kurie miestui buvo ir reikalingi, ir naudingi, ir tikslingi.

GARBĖS DAKTARAS. 1996 metais Klaipėdos universitetas Alfonsui Žaliui suteikė Garbės daktaro titulą. Ta proga jo pasveikinti buvo atvykę (iš kairės) kauniečiai profesorius Vladislovas Domarkas ir kunigas bei poetas Ričardas Mikutavičius.

Pirmasis papeikimas pareikštas Vykdomojo komiteto pirmininku dirbant tik trečią mėnesį. Vienam klaipėdiečiui pasirodė, jog M. Mažvydo alėjos rekonstrukcijos darbai atlikti labai prabangiai, ir jis parašė skundą aiškiu ir puikiai žinomu adresu - į Maskvą, į Komunistų partijos Centro komitetą. Iš ten atriedėjusi komisija nustatė, jog buvo išrauti keli medeliai, trukdę kloti inžinerinius tinklus, pabrėžė, jog nereikėjo įrengti žolynų bei gėlynų, taip pat naujų šaligatvių. Svarstant šį skundą, LTSR Ministrų Tarybos pirmininkas Juozas Maniušis, sužinojęs, kad A. Žalys gyvena M. Mažvydo alėjoje, daugiau nieko nebesiaiškino. Papeikimas.

Antro papeikimo jis sulaukė už... gyvenamųjų namų statybą. Socialistiniame planiniame ūkyje buvo griežtai centralizuota tvarka: butų statybos limitai buvo skirstomi per sąjunginio, respublikinio ir vietos pavaldumo organizacijas. Namus statęs Statybos trestas ėmė ir nebespėjo: 1968 metais statybininkai "nepridavė" 4 namų po 60 butų kiekviename. Šis papeikimas A.Žaliui buvo didelis stimulas ne tik įvykdyti, bet ir viršyti gyvenamųjų namų statybos planus, kad viršplaninių butų liktų pedagogams, menininkams, sportininkams privilioti.

Trečias papeikimas gautas dėl Dramos teatro rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto. Teatras buvo avarinės būklės, tad apie būtinumą jį gelbėti Kultūros ministerijoje ir Valstybiniame plano komitete kalbėta ne vienerius metus. Visi viską suprato, bet nepritarė Maskva. Reikėjo imtis nestandartinių būdų. Valstybinio plano komiteto pirmininkas Aleksandras Drobnys 1981 metų pradžioje išgirdo A. Žalio siūlymą: reikia pradėti kapitalinį remontą, o priestatas bus statomas kiek vėliau. A. Drobnys labai atidžiai išklausė ir pasiteiravo, ar kapitalinį remontą gali atlikti Statybos trestas. Gali. Tada, savavališkai perstačius visą teatrą, paliekant tik fasado sieną, A. Žaliui teliko gauti trečiąjį papeikimą.

"Važiuoju į Vilnių, bet ten mane gali ir suimti", - šeimynykščiams pranešė A. Žalys. Sostinę buvo pasiekę skundai, kad Statybininkų prospekte neatidarytas vaikų darželis, nors buvo jis statytas ir pastatytas. Jame buvo įkurdinta... vaikų muzikos mokykla. Išaugusioje pietinėje miesto dalyje jos tiesiog reikėjo, tačiau Švietimo ministerijoje ir Valstybiniame plano komitete palaiminimo nebuvo gauta. Vadinasi, reikia kažkaip suktis patiems.

Darbais užbėgdamas keliolika metų į priekį, Vykdomojo komiteto pirmininkas galėjo būti kvalifikuojamas kaip eikvotojas, savivaliautojas, grobstytojas. Laimė, kad jis Ministrų Taryboje turėjo užtarėją - įtakingą ilgametį finansų ministrą Romualdą Sikorskį, kurio laiku ir vietoje tarti žodžiai išgelbėdavo A. Žalį nuo nukryžiavimo, o gal ir giljotinos.

Darbais užbėgdamas keliolika metų į priekį, Alfonsas Žalys galėjo būti kvalifikuojamas kaip eikvotojas, savivaliautojas, grobstytojas.

Bus daugiau

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder