Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (131)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairysimės Stasio Šimkaus gatvės 15-ajame name, kuriame dabar veikia Stasio Šimkaus konservatorija. Nuo 1923 metų, kai buvo pradėtas kurti šis Klaipėdos kraštui, o ir visai Lietuvai svarbus kultūros centras, čia buvo išugdytos kelios garsių Lietuvos muzikų kartų kartos.

Praėjusio pirmadienio "Akvarelėje" apžvelgėme, kokiomis aplinkybėmis Klaipėdoje su kelerius metus
puoselėtomis konservatorijos kūrimo idėjomis atsirado Stasys Šimkus. O dabar pasižvalgykime, kaip vyko mokyklos kūrimo procesas.

"Memeler Konservatorium"

Danutė Petrauskaitė knygoje "Klaipėdos muzikos mokykla 1923-1939" rašo, kad pirmas konservatorijos steigimo žingsnis buvo miesto visuomenės narių susirinkimas, vykęs S. Šimkaus iniciatyva. Jame ir įkurta privati, centro ir vietos valdžios remiama Klaipėdos muzikos mokykla - Memeler Konservatorium. Atsižvelgiant į krašto gyventojų sudėtį, iš keturių lietuvių ir keturių vokiečių buvo sudaryta Klaipėdos muzikos mokyklos draugija - kuratorija. Jos pirmininku išrinktas bankininkas ir kultūros veikėjas Jokūbas Stikliorius, sekretoriumi - Klaipėdos šviesuolis Adomas Brakas. Mokyklos direktoriumi tapo pats S. Šimkus, vicedirektoriumi - kitatautis A. Johovas.

Klaipėdos krašto direktorija mokslo įstaigai dešimčiai metų išnuomojo pastatą Palangos g. (dabar S. Šimkaus g. 15), kur anksčiau buvo karininkų kazino, o tuo laikotarpiu buvo įsikūręs vokiečių karininkų klubas su 24 kambariais ir 300 vietų koncertų sale, o taip pat kiemu ir sodu - už 1200 Lt metinį mokestį. Tačiau muzikos mokyklos atidarymo iškilmės vyko ne šiame pastate, mat jis tuomet buvo remontuojamas, o Mokytojų seminarijoje. Čia J. Stikliorius rėžė įkvepiančią kalbą: "Kilnią ir šventą sulaukėme valandą, atidarome meno šventyklą. Koks būtų žmogaus gyvenimas be meno? Vienodas, nuobodus, liūdnas. Menas tiktai, ypač muzika, jam įkvepia dvasios, duoda bent akimirksniams užmiršti kasdieniškus vargus ir pažvelgti į aną paslaptingą pasaulį, kurio nei vienas dar nematęs, negirdėjęs, o vis tiek kiekvienas nepagadintas žmogus giliai jaučia savo širdyje."

Jau 1927 m. Palangos choristams vadovavo Klaipėdos konservatorijos arba dėstytojai, arba jau spėję baigti mokslus absolventai.

Finansiniai reikalai

Spalio 1 d. ankštose patalpose, nes vis dar vyko remontas, prasidėjo pamokos. Karininkai dar bandė bruzdėti, norėdami konservatorijai išnomuotose patalpose atkurti kazino. Tačiau Klaipėdos direktorija kariuomenės pretenzijas atmetė ir vykdė pasirašytą sutartį, be to, netgi pristatė konservatorijai nedidelį trečiąjį aukštą.

Mokykla iš vyriausybės buvo gavusi 32 000 Lt pašalpą kūrimosi reikmėms. Tačiau tų pinigų nepakako. Todėl labai buvo branginama įvairių asmenų ir draugijų parama - buvo aukojami ar skolinami baldai, muzikos instrumentai. Švietimo ministerija atidavė fortepijoną, Klaipėdos krašto direktorija - dvejus vargonus. Beje, Klaipėdos valdžios finansinė parama mokyklai buvo labai kukli: dosniai drybtelėjusi lėšų vokiečių operai padengti 250 tūkst. Lt nuostolius, mokyklai teskyrė vos 500 Lt...

Tačiau nenuorama ir užsispyręs mokyklos direktorius S. Šimkus, mindamas įvairių institucijų slenksčius, sugebėjo išsireikalauti "eilutės" Lietuvos biudžete - 50 tūkst. Lt ir dar 70 tūkst. dotacijos. Nes jis svajojo apie simfoninį orkestrą. Kai pinigai jau buvo kišenėje, didesnioji jų dalis buvo išleista instrumentams - garsių firmų "Bliuthner" ir "Grotrian Stenway" fortepijonams bei čekų, vokiečių gamybos styginiams bei pučiamiesiems instrumentams.

Pinigų reikėjo ir Bachmano dvarui, kur įsikūrė mokyklos bendrabutis, išlaikyti. Bendrabutis prie muzikos mokyklos tais laikais buvo neregėtas dalykas. 21 gyvenamajam kambariui, inventoriui, dviem virtuvėms, kepyklai, skalbyklai, dviem tvartams, rūsiui, dirbtuvėms ir vienam hektarui ariamos žemės prižiūrėti buvo reikalingas tvirtas ūkvedys. Beje, į jo pareigas įėjo ir muzikos instrumentų priežiūra bei moksleivių auklėjimo reikalai. Ūkvedžiui talkininkavo gydytojas, virėja, skalbėja, trys tarnaitės ir vežikas-darbininkas. Įvairius kitus reikalus tvarkyti padėjo konservatorijos raštvedys, kurjeris, instrumentų derintojas.

Taigi S. Šimkaus rūpesčiu konservatorija tapo savotiška respublika su savo ūkiniais reikalais. Nors jis kūrė kultūros ir menų židinį, suprato, kad dvasiai skraidyti reikalingas tvirtas materialinis pagrindas ir stengėsi jį sukurti. Juk gerų specialistų neprisikviesi siūlydamas apsigyventi Bachmano dvaro tvarte... O moksleiviai juk irgi nepajėgūs įsigyti instrumentų. Tad mokyklos steigėjas ir pirmasis jos direktorius buvo pragmatiškai įžvalgus. Ir tos jo įžvalgos davė vaisių - į konservatoriją dėstyti suvažiavo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šviesuoliai, muzikos mokytis plūdo jaunuomenė. Bet apie tai - jau kitą pirmadienį.

Anonsas

* Ką Klaipėdos konservatorijoje veikė Jeronimas Kačinskas, Balys Sruoga ir Vydūnas?

* Ką Klaipėdoje dėstė pedagogai, mokęsi Vienos, Berlyno, Budapešto, Peterburgo, Paryžiaus, Varšuvos, Potsdamo, Maskvos konservatorijose?

* Kokių gudrybių griebdavosi S. Šimkus, norėdamas nučiupti studentus, tinginiaujančius tolokai nuo miesto centro esančiame muzikos mokyklos bendrabutyje Bachmano dvare?

* Kokiomis sąlygomis gyveno pats S. Šimkus?

* Kodėl prieškario konservatorijoje buvo kilęs studentų ir dėstytojų maištas?

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti paspaudę nuorodą ve.lt projektai, kuriuose yra papunktis "Miesto istorijos".

Gražina JUODYTĖ