Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (135)

Šiandien vėl einame į Klaipėdos konservatoriją, kuri buvo virtusi tikru prieškarinio uostamiesčio, o ir visos Lietuvos kultūros centru. Nemažiau svarbi ji liko ir pokario metais. Šioje mokslo įstaigoje pirmuosius žingsnius į Lietuvos muzikinės kultūros olimpą yra žengęs ne vienas šiandien Lietuvoje garsus muzikas.

Bet pirma baikime žvalgytis Klaipėdos prieškario konservatorijos koridoriuose.

Draugai, tapę priešais

Iš konservatorijos direktoriaus pareigų atleidus Stasį Šimkų, į vadovo kėdę sėdo muzikos teorijos dėstytojas Juozas Žilevičius. Baigęs Peterburgo konservatoriją, sukūręs pirmąją lietuvišką simfoniją, Vitebsko konservatorijoje gavęs profesoriaus vardą, dirbti į Klaipėdos konservatoriją atvažiavo S. Šimkaus kvietimu. Ir vilko tikrai didelę naštą - buvo ne tik muzikos teorijos dėstytojas, bet ir koncertinio gyvenimo organizatorius, konservatorijos veiklos propagandistas spaudoje, netgi kurį laiką jam buvo skirtos ir bendrabučio Bachmano dvare prižiūrėtojo pareigos.

Kaip gyvenime viskas keistai susiklosto: J. Žilevičius, buvęs tvirtas konservatorijos direktoriaus ramstis, vėliau dėl įvairių priežasčių - nuomonių dėl mokymo metodikų nesutapimų, nors, ko gero, labiausiai - dėl S. Šimkaus įsitikinimo, jog pašonėje turi kenkėją (beje, J. Žilevičius visai nesigviešė vadovo posto, o skiriamas direktoriumi net atsikalbinėjo) - tapo priešas. Kai po metų S. Šimkus vėl grįžo direktoriauti, buvę bendraminčiai net nesikalbėjo - dėl abiem rūpinčios konservatorijos reikalų susirašinėdavo raštais. 1928 metų rudenį J. Žilevičius tyliai išvažiavo iš Klaipėdos, o vėliau ir iš Lietuvos. Susiruošęs į JAV, jis net neįtarė, kad išvyka tęsis visą likusį gyvenimą.

Šioje nuotraukoje - beveik visi operos "Traviata" rėmėjai, statytojai ir atlikėjai.

Konservatorijos talentai

Bet ne tik šie du žmonės klojo ir tvirtino konservatorijos veiklos ir mokslo pamatus. Beveik kiekvienas pedagogas (apie juos rašyta ankstesnėse "Akvarelėse") tarsi ant altoriaus bažnyčioje šioje mokymo įstaigoje uždegdavo savo žvakelę, skleidusią šviesą, o dažnai - ir šilumą.

Vėliau konservatorijai vadovavo labai skirtingų charakterių ir temperamentų žmonės, kaip antai Ignas Prielgauskas ar Juozas Karosas. Konservatorija įvairiais tarpukario metais pergyveno ir skrydžius, ir nuopolius, tai pereidama į privačias rankas, tai vėl tapdama valstybės remiama. Bet vienas nenuginčijamas faktas - jos įkūrimas ir gyvavimas labai daug davė ne tik pačiai Klaipėdai, bet ir visam Vakarų Lietuvos regionui - konservatorijos absolventai steigė chorus, orkestrus, ansamblius ir telkė muzikai atsidavusius ne tik atlikėjus, bet ir klausytojus. Konservatorijos pedagogai, moksleiviai buvo ir vietinių bei visos Lietuvos dainų švenčių dalyviai. Čia buvo išugdyti ir talentingi atlikėjai, ir būsimieji šios muzikos kadrų kalvės pedagogai, kurie visa jėga atsiskleidė jau pokariu. Žinoma, tie, kurie neemigravo, nebuvo ištremti ar net ir sunaikinti.

Fiodoro Šaliapino "liepsnelė"

Klaipėdos muzikiniam pakilimui abejingas nebuvo ir žymusis ne tik Lietuvoje, bet ir už jos sienų tenoras Kipras Petrauskas. Jis atidavė "duoklę" ir Klaipėdoje pastatytai operai "Traviata", kurioje atliko nemirtingąjį Alfredo vaidmenį.

Ne be konservatorijos pedagogų bei absolventų įdirbio Klaipėdoje radosi operos ir operečių pastatymų. Žymiausia tarpukariu pastatyta opera - "Traviata". Simfoniniam orkestrui tuomet vadovavo Jeronimas Kačinskas, solines partijas pasiskirstė beveik vieni klaipėdiečiai.

Atvykęs į Klaipėdą koncertuoti pasaulinio garso vokalistas Fiodoras Šaliapinas, sužinojęs, kad Klaipėdoje statoma "Traviata", panoro apsilankyti repeticijoje ir buvo sužavėtas klaipėdiečių atlikėjų entuziazmo. Jis negailėjo pagyrų "Vaidilutės" chorui, muzikantams. Netgi pasižadėjo pats atvykti sudainuoti klaipėdiečių "Traviatoje". Bet dėl daugelio priežasčių to pažado netesėjo. Tačiau jo apsilankymas vienoje iš repeticijų labai įkvėpė operos statytojus ir atlikėjus.

1934 m. gruodžio 8 d. Klaipėdos teatre įvyko "Traviatos" premjera. Publikos buvo tiek, kad teko rengti ir dieninius spektaklius, ypač tuomet, kai Alfredo partijos atlikdavo Kipras Petrauskas. Spauda gaudė nuo klaipėdiečių "Traviatos". Kai kas tvirtino, kad ji kur kas profesionalesnė nei pastatytoji Kaune.

Netikėta paralelė

Ir kokia netikėtai nusibrėžė paralelė tarp tų, tarpukario metų, ir šių dienų. Pernai Stasio Šimkaus konservatorijoje maestro Eduardas Kaniava vedė meistro klasės užsiėmimus visos Klaipėdos zonos muzikos mokyklų jauniesiems vokalistams. O tame 1934 m. spaudos girtame simfoniniame orkestre, susijusiame ir su konservatorija, profesoriaus tėvas Stasys Kaniava grojo trombonu. Kai S. Kaniavos pavardę aptikau tų metų simfoninio orkestro muzikantų sąrašuose, paknopstom puoliau pasitikslinti, kokiu instrumentu jis grojo? Iš žymiojo Lietuvos operos grando baritono E. Kaniavos sužinojau, kad tėvas visoje Lietuvoje garsėjęs ne tiek kaip trombonininkas, o kaip žmogus, geriausiai įvaldęs karinių orkestrų instrumentą baritoną.

"Tėvas grojo baritonu, o sūnus uždainavo baritonu", - dar pašmaikštavo profesorius.

Iš jo taip pat sužinojau, kad ir mama - Elena Kaniavienė - buvo susijusi su tarpukario Klaipėdos muzikiniu gyvenimu - dainavo Stepono Sodeikos vadovaujamame "Vaidilutės" chore. Vadinasi, Kaniavos buvo tarpukario "Travatos" atlikėjai.

Beje, po daugelio metų darbo Vilniaus operos ir baleto teatre, profesoriavimo Muzikos akademijoje, Eduardas Kaniava sugrįžo į tėvų namus Palangoje, į kurią S. ir E. Kaniavos buvo pasitraukę, kai į Klaipėdą 1939 m. įžengė naciai. Dabar E. Kaniava, kaip kadaise jo tėvai, taip pat aktyviai dalyvauja Klaipėdos muzikiniame gyvenime, ugdo vokalistus Klaipėdos universitete.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti paspaudę nuorodą ve.lt projektai, kuriuose yra papunktis "Miesto istorijos".

Gražina JUODYTĖ