Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (156)

Sofija ir Napoleonas Bernotai buvo labai spalvingos kūrybinės asmenybės pokarinėje Klaipėdoje. Nemenkiau šiandien mūsų miesto padangę spalvina ir jų atžalos Asta Bernotaitė-Lapienė, Laima Bernotaitė-Šliogerienė ir Vakaris Bernotas.

Konclageryje pelnė pagarbą

Kaip jau minėta ankstesnėje "Akvarelėje", Telšių teatro, tiksliau, - Žemaičių teatro vadovą Napoleoną Bernotą už kadaise "Kario" žurnale spausdintą Stalino karikatūrą "enkavėdistai" 1945 m. areštavo ir išvežė į Archangelsko konclagerį - "tik" 10 metų. Čia kaliniai dirbo labai sunkiai, - kirto miškus.

"Bet tėtis ten nepražuvo. Kadangi buvo įgudęs piešti, labai greitai įvairiausio plauko kalinių pagarbą pelnė jiems darydamas tatuiruotes", - sakė duktė Laima Bernotaitė - Šliogerienė. N. Bernoto meniniai gabumai buvo pastebėti ir "oficialiai" - konclagerio prievaizdai ieškojo padėjėjo baltarusių dailininkui, kuris dalyvavo "konkurse", parenkant jam talkininką.

"Tėvas buvo visų pirma aktorius, o piešdavo tiek, kiek reikėdavo spektakliams. Na, ir Švėkšnoje buvo ranką pralavinęs, tapydamas žydų parduotuvėlėms iškabas. Per tą talkininkų atranką jis atsistojo į dailininkams būdingą pozą ir tiesiog meistriškai suvaidino tikrą dailininką taip, kad baltarusis iškart prievaizdams pareiškė, jog šis į pagalbininkus tikrai tiksiąs",- sesę papildė Vakaris Bernotas. Na, o lagerio tikrasis dailininkas baltarusis vėliau Napoleono pasiteiravo: "Dabar sakyk,- ar tu tikras dailininkas, ar apsimetėlis?" N. Bernotas sąžiningai jam prisipažino, kad jokių mokslų nėra baigęs, bet jam taip norėjosi būti dailininko talkininku... Iš kalinių terpės buvo renkami ir aktoriai Archangelsko dramos teatrui. Tad netrukus N. Bernotas jau eidavo į repeticijas ir vaidindavo spektakliuose. Dabar nei vyriausioji duktė Asta, nei vidurinioji Laima, nei pagrandukas Vakaris nežino, ar į teatrą tėvas eidavo lydimas prievaizdų, ar su kitais kaliniais be "uodegų". Bet tiesa toji, kad N. Bernotui, nežinia kokiu būdu, labai pavyko, nes dar iki Stalino mirties 1953 m. jis buvo reabilituotas ir iš konclagerio paleistas.

Iš konclagerio - į Klaipėdą

Ir 1952 m. jis, net neužsukęs į Telšius, kur jo laukė trys mylimosios - žmona ir dukros - pardardėjo tiesiai į Klaipėdą. Čia, Dramos teatre, gavo scenos darbininko darbą. Ir tik tuomet važiavo į Telšius pamatyti šeimos. Kadangi buvo mokslo metai, tai su žmona Sofija nusprendė, kad kol jie baigsis, jos dar pagyvens Telšiuose, - dukros baigs pirmąją ir penktąją klases, o Sofija - pedagogės darbus.

Kaip dukros pasitiko tėvą? "Aš to susitikimo momento kažkodėl nebeprisimenu. Tik žinau, kad labai varžiausi tėčio. Ir negaliu paaiškinti, kodėl",- sako Asta Bernotaitė-Lapienė. O Laima Bernotaitė-Šliogerienė teigė, kad su tėvo pasirodymu jai prasidėjęs tikras laimės periodas. Nes jai visus tuos ilgus metus taip trūko tėvelio. "Akiratyje pasirodžius bet kokiam vyriškiui, puldavau į glėbius, šaukdama "Tėtis, tėtis". Ir taip nusivildavau, kai sutrikęs žmogus paaiškindavo, kad tėvelis ne jis. Bet kiekvienas būtinai patikindavo, kad tėvas sugrįš gyvas ir sveikas", - vaikystę be tėčio prisiminė ponia Laima.

SVAIGULYS. Kai tėtis sėsdavo ant dviračio ir ant jo dar užsisodindavo Laimutę, ši iš laimės tiesiog svaigdavo.

---

Septyneri laimės metai

1952 m. vasarą Bernotai įsikraustė į Ramiosios g. 8-ojo namo dviejų kambarių butą, kurį ką tik buvo apleidęs režisierius Romualdas Juknevičius. Kadangi Bernotų baldus, dovanotus grafo Aleksandro Pliaterio (jis buvo Astos krikšto tėvas) Telšiuose buvo ištampę "enkavėdistai", šeima čia atvažiavo be didesnio "kraičio". Ir labai džiaugėsi tarnybiniame teatro bute aptikusi režisieriaus susitemptus ir paliktus spektakliuose naudotus baldelius.

N. Bernotui teko tenkintis sudedamąja lovele, nes dekoracines lovas ir kanapas, žinoma, užleido savo mylimoms moterims. Prasidėjo Bernotų šeimos naujasis gyvenimo etapas, kuris buvo kupinas neišpasakyto laimės pojūčio: kartu, o dar tie Sofijos ir Napoleono kūrybiniai polėkiai ir užmojai.

N. Bernotas labai greitai iš scenos darbininko perėjo į aktorius. Spektaklius, kuriuose vaidindavo tėvas, Asta su Laima po keliolika kartų žiūrėdavo. Ir laikas nepajėgus išdildyti, kaip Vytautas Kancleris vaidino Romeo, o Marija Černiauskaitė - Džiuljetą. Tuo labiau mergaitės įsiminė, kaip tėvelis puikiai atliko Tebaldo vaidmenį, tarsi specialiai jam Viljamo Šekspyro parašytą. Mergaitės didžiuodavosi, kad jos spektaklių žiūrėti sodinamos ne bet kur, o prašmatniausioje teatro ložėje. Na, o jau dėl "Meškos trobelės", kurią režisavo tėtis, jos tiesiog eidavo iš proto - spektaklį žiūrėjo gal šimtą kartų.

O Bernotas su savo veiklumu ir užmojais jau nebetilpo vien aktoriaus ir "Meškos trobelės" režisieriaus "rėmuose". Turbūt jis puikiai suprato, kokie teatro vadovybei keliami ideologiniai uždaviniai statyti "tarybiškai teisingas" pjeses. Ir suprato, kad verkiant reikalinga lietuviška dramaturgija, kurios taip stokota. Todėl jam tarsi aukso gynuolis atrodė Kazys Saja.

KONCLAGERYJE. Už Stalino karikatūrą "Kario" žurnale 10 metų į Archangelsko konclagerį išvežtas N. Bernotas nepražuvo: nuo medžių kirtimo jį išgelbėjo taip pat kalinys baltarusis dailininkas, kuris Napoleoną pasirinko talkininku dailės darbams - agitaciniams plakatams, dekoracijoms ir net kalinių prievaizdų šeimų portretams.

"Pamenu, kaip į mūsų namus su rankraščiais ateidavo K. Saja. Su tėvu susėdę jie ir ginčydavosi, ir juokdavosi, kai kokia scena abiem vienodai patikdavo. Mūsų namuose buvo šlifuojamos pjesės "Silva studentauja", "Lažybos". Jos Klaipėdos dramos teatre ir buvo pastatytos. Ir anuomet šie pastatymai buvo dideli įvykiai Klaipėdoje", - pasakojo ponia Laima.

Pasak jos, tėvas daug dėmesio skirdavo ir teatro studijai, į kurią būdavo renkami neprofesionalai. N. Bernotas į tą studiją atvedė medicinos seserį Gražiną Balandytę, kuri, metams bėgant, tapo ne tik teatro, bet ir besivystančio lietuviško kino pirmo ryškumo žvaigžde.

Ir visame šitame kūrybos, polėkio, užmojų "velnio rate" tėvas sugebėdavo rasti laiko būti su dukromis, mėgautis jų draugija. Tiesa, Asta kažkodėl taip ir šalindavosi tėvelio, o Laima būdavo devintame danguje, patirdama ir pačius mažiausius jo dėmesio ženklus. O ką jau kalbėti, kai su tėčiu pradėjo suktis filmavimų aikštelėse.