Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (171)

2010-10-11 00:01

Žaliosios g. 12 namo vietoje stovi tarybiniais metais iškilęs daugiabutis, įėjęs į Klaipėdos istoriją vien dėl to, kad jame daugelį metų gyveno ir tebegyvena Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, Klaipėdos Garbės piliečio, ilgamečio Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio šeima.

Alėja prieškariu

"Prieškariu alėjos nebuvo net užuomazgų. Šioje vietoje nuo šiandienių Vytauto iki Simono Daukanto gatvių šleivavo Kiemų gatvelė", - sako Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė.

Palei šią gatvę buvo pastatyti vos trys namukai. Didesnės statybos vyko kitose gretimose gatvelėse. Vienos iš jų - Žaliosios - sklype, kuris priklausė Davidui Kalinskiui, buvo pastatytas namas Nr. 12.

"D. Kalinskis nebuvo Klaipėdos gyventojas. Tuo metu nuosavybę joje galėjo įsigyti bet kas. Matyt, tas Kalinskis gyvenamąjį namą pastatė nuomai", - spėja istorikė Z. Genienė.

Minėtame name iki 1960 m. gyvenusio Valiaus Petravičiaus išsaugotoje nuotraukoje šis statinys atrodo lyg kaimo troba, be jokių pretenzijų į architektūrinius šedevrus.

Baigiantis karui šios miesto dalies pastatai buvo gana smarkiai susprogdinti. Tad išvalius griuvėsius čia prasidėjo stalininės statybos era. M. Mažvydo alėja pradėjo formuotis, kai čia pagal tuos pačius projektus kaip ir Liepų gatvėje buvo pastatyti daugiabučiai. To paties laikotarpio, tos pačios architektūros gyvenamųjų namų galime matyti ir uostamiesčio Minijos gatvėje.

Žaliosios g. 12-ajame name, kaip ir kituose prieškario bei pokario Klaipėdos namuose, virė įdomus gyvenimas. Jame keliolika metų gyveno Klaipėdos saldaininės direktoriaus Petro Petravičiaus šeima.

M. Mažvydo alėją iki 1960 m. V. Petravičius prisimena kaip dulkėtą laukymę, kuri buvo vaikų ir paauglių žaidimų "poligonas".

Pokariu - į mylimą miestą

Petro Petravičiaus tėvai Klaipėdoje gyveno ir prieškariu iki tol, kol 1939 m. Klaipėdą prijungė prie Vokietijos. Tada šeima pasitraukė į Šiaulius. Pokariu Petravičių šeima buvo viena pirmųjų, kuri grįžo į Klaipėdą ir apsigyveno namuke Jotvingių gatvėje, o paskui susikeitė butais su giminaite ir įsikūrė Žaliosios g. 12-ajame name.

P. Petravičius rado darbo saldainių fabrike, Plano skyriuje. Čia dirbdamas jis susipažino ir su buhalterijoje dirbusia Danute. Susituokę jie susilaukė dviejų sūnų - Rimanto ir Valiaus.

Vietoje Žaliosios g. 12-ojo namuko pastatytas šiandieninis daugiabutis M. Mažvydo al. 13.

1955 m. P. Petravičius buvo pasiųstas mokytis į Maskvos maisto pramonės technologijos institutą. Jį baigęs ir įgijęs inžinieriaus ekonomisto diplomą buvo paskirtas Klaipėdos saldainių fabriko direktoriumi. Šio fabriko vadovu dirbo iki 1977-ųjų, kai Klaipėdos "Gegužės 1-osios" fabrikas buvo sujungtas su Šiaulių saldainių fabriku "Rūta".

Danutę Petravičienę taip pat gerai pažinojo daugelis klaipėdiečių, nes ji visą gyvenimą sukosi prekybiniuose sluoksniuose - dirbo "Rybkopo" (žvejų kooperatyvo) sandėliuose, Prekybos valdyboje, vėliau - "Torgmortranse" (Jūrų transporto prekyba). Tai buvo svajonių viršūnė, nes "Torgmortransui" priklausė "Albatroso" parduotuvė. O joje jūrininkai sau ir savo žmonoms už "bonus" galėjo nusipirkti nailoninius lietpalčius (mados klyksmas apie 1965 m.), "dublionkes" (avikailio striukės ir paltai), prancūziškų kvepalų, prancūziško konjako, amerikietiškų cigarečių ar angliško viskio. Šioje parduotuvėje paprasti mirtingieji net pasidairyti negalėjo. Čia prekindavosi tik jūrininkai, prakaitu uždirbę "bonus". Jiems tie popiergaliai buvo išmokami vietoje valiutos.

Kardinalūs gyvenimo pokyčiai

Baigęs karjerą saldainių fabrike P. Petravičius pradėjo plaukti į jūrą - buvo pirmasis kapitono padėjėjas. Liaudyje šios pareigos buvo vadinamos "politrukais". Laivuose "politrukus" įgulos vertino įvairiai. Bet kokiu atveju geriau buvo "mažiau idėjinis", nei užkietėjęs sovietinės ideologijos sergėtojas.

Pokariu laivų "politrukais" būdavo skiriami išskirtinai rusų tautybės žmonės. Kai atšilimo metais į šias pareigas buvo pradėti skirti ir lietuviai, dažniausiai pirmajai kartai nuo žagrės šios pareigos būdavo svajonių viršūnė, nes tai buvo galimybė pamatyti pasaulį. Tad nenuostabu, kad į šias pareigas veržėsi ir Lietuvos rašytojai, ir žurnalistai. Matyt, galimybėmis regėti pasaulį susiviliojo ir P. Petravičius.

"Jis išmaišė kone visą žemės rutulį, puikiai pažinojo laivų kapitonus, su kuriais ir draugavo", - šiandien sako jo sūnus juvelyras Valius Petrauvičius.

Jį jau nuo vaikystės viliojo rankų darbeliai. O nuo 9 klasės V. Petravičius pradėjo dirbti "Dailės" kombinate.

Kaip tekėjo Petravičių sūnų Rimanto ir Valiaus gyvenimai Žaliosios g. 12-ajame name - kitą pirmadienį.