Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (190)

2011-03-07 00:01

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau pasakosime apie pokarinius Kurpių g. 3-iojo namo gyventojus.

Telefonas

Šiandieninei jaunajai kartai sunku būtų įsivaizduoti, kaip gyventi be mobiliojo telefono, "feisbukų" ir apskritai internetinio ryšio su atokiausiais pasaulio kampeliais, tiksliau - su juose gyvenančiais artimais ar brangintinais žmonėmis. Deja, savo laiką atgyveno ir toks anuomet svarbus žmogaus ryšio su žmogumi atributas kaip telegramos. Koks būdavo džiaugsmas, kai svarbaus įvykio proga - sutuoktuvės, gimtadienis, vardadienis, pirmagimis ir t. t. - gauni atviruko formos sulenktą kortelę, padabintą tegul ir ne aukščiausio lygio menu ir skaitai telegrafo "atkaltas" ir ant kortelės priklijuotas juosteles su palinkėjimais. Tokios telegramos dažno miestelėno namuose užimdavo bene garbingiausią vietą už bufeto (pokariu sekcijų dar nebuvo) stiklo ilgam laikui.

VAKARAIS notaro kontora virsdavo Jurkučių pamokų ruošimo vieta.

Ryšio žmogaus su žmogumi atributas buvo ir telefonas. Tačiau turbūt per visą Kurpių gatvę tebuvo vienas vienintelis telefonas - notarinėje kontoroje. Jau ūgtelėjusios notaro Jurkaus dukros Dalia ir Rita labai mėgo telefono aparatą su besisukinėjančiu disku. Mergaitės jį svajingai sukiodavo, kai tėvas būdavo baigęs darbą kontoroje, tačiau neturėjo kam paskambinti, nes tokio "raškažiaus" - prabangos - kaip telefonas niekas nei iš klasės, nei iš gatvės "chebrytės" neturėjo. Telikdavo tik imituoti pokalbius telefonu... Beje, pirmoji telefonų knyga pokarinėje Klaipėdoje buvo išleista 1948 m. Jos vienintelis egzempliorius "Klaipėdos miesto telefono stotis. Abonentų sąrašas" saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Telefonų knyga tuo pačiu pavadinimu buvo išleista ir 1953 m., tačiau jos "pėdsakų" jau nebepavyko atsekti. Na, o 1956 m. išleistą mūsų miesto "Abonentų sąrašą" saugo M. Mažvydo biblioteka. Ievos Simonaitytės bibliotekoje pavyko išsiaiškinti, kad 1949 m., apie kuriuos kalbame dabar, mieste tebuvo tik 484 abonentai. Ir, matyt, daugiausiai kontoroms priklausantys. Tad visai suprantama, kodėl Jurkutės neturėjo kam skambinti...

Kaip į Kurpių gatvę gandrai atskrido

Kadangi tų telefonų nebuvo, kaimynai iš gretimų namų puikiausiai susišnekėdavo svarbiausias žinias pranešdami tiesiog pro atvertus langus,- kad kažkurioje parduotuvėje bėgtų užsiimti eilę, nes cukraus ar miltų atvežė, kad gretimoje gatvelėje pasirodė kirvių ar peilių galąstojas su "tekiniu" - kojomis minamu prietaisu, panašiu į siuvimo mašiną. Per langus pašūkaudavo, jei koks žmogus ieškodavo, kur galėtų išsinuomoti kambarį. Žodžiu, "bevielis telefonas" puikiai veikė. Nepriekaištingai jis suveikė ir tuomet, kai į Jurkų namus atskrido gandrai - gimė trečioji Jurkutė, gavusi Kristinos vardą. Taigi, seserys, atvėrusios langus ir į Kurpių gatvę, ir į Kalvių gatvės pusę iškilmingai "raportavo": "Pas mus gandrai atskrido, pas mus gandrai atskrido..."

Pirmasis pokarinės Klaipėdos notaras Juozas Jurkus dienomis už šio stalo Kurpių g. 3-iajame name priiminėdavo interesantus.

Vis daugiau pakalbindama pokarinės Klaipėdos gyventojų, kaskart įsitikinu,- stiprus buvo bendruomeninis gyvenimas, nepaisant nepriteklių ar baimės būti įkalintiems ar ištremtiems. Vestuvės, krikštynos - švenčia net ne kaimynai, visas kvartalas. Kam pasimirus kone visa Klaipėda lekia patyrusius netektį guosti. Taigi, Jurkams susilaukus trečiosios dukros džiaugėsi ir Kurpių, ir Kalvių gatvių gyventojai. Ir ypač Montvydai iš Kalvių gatvės.

Paauglių liudijimai lėmė likimą

Montvydai iš Kalvių gatvės namo buvo garsūs tuo, kad nė kiek nesipiktindavo, kai Kurpių 3-iojo namo vaikai - tos pačios Jurkutės, advokato Jono Švėgždos sūnūs, Kraujalių vaikai, "trumpindami kelią" iš savo namo į Žvejų gatvę, lapnodavo... tiesiai per Montvydų butą. "Pakeliui" jie dar būdavo apdalijami ką tik Montvydienės iškeptomis bandelėmis su mėsa. Nors tos šviežiai iškeptos bandelės, šiltutės, putnutės ir be mėsos būdavo labai skanios. Tų bandelių kepimas buvo Montvydienės, šiandien pasakytume, verslas. O tuomet - žiaurus kriminalas. Montvydienė jas kepdavo, kad pardavusi keliolika rublių galėtų pridėti prie šeimos biudžeto - savo vaikams batus ar flanelinius "kostiumus" nupirkti.

Kažkam, matyt, kilo pavydas, ir apsukri moteris buvo įskųsta. Na, ir ką gi - teismas. Jurkų šeimoje pasitarę nusprendė, kad reikia moterį nuo kalėjimo gelbėti. O kaip? Dalia ir Rita Jurkutės privalėjo eiti į teismą paliudyti, kad Montvydienė bandeles kepdavo, bet jų nepardavinėdavo, o vaikams dykai dalindavo. Beje, jų atžvilgiu tai iš tiesų buvo šventa teisybė. O paauglių liudijimai moterį nuo kalėjimo tuokart išgelbėjo. Tad, gimus Jurkų Kristutei, moteris apsidžiaugė, kad dar vieną liudininkę turės, jeigu iškils grėsmė...

Suaugusio žmogaus mokslai

Kaip jau minėta, Juozas Jurkus nuo vaikystės atkakliai siekė mokslo. Nors Klaipėdoje dirbdamas notaru priežasčių skųstis gyvenimu lyg ir neturėjo, tačiau suprato, kad vis dėlto reikėtų ir aukštojo išsilavinimo. Ir štai trijų dukrų tėvas, solidus šeimos galva susiruošia važiuoti į Vilnių stoti į universitetą teisės studijuoti. Žinoma, neakivaizdžiai. Juk nepaliks šeimos be maitintojo... Dalia Jurkutė-Žukienė pamena, kaip tėvas po darbo "zubrindavo" teisės knygas, kaip mama tėtuką į egzaminų sesijas suruošdavo: kartoniniame lagamine turėdavo tilpti ir apranga, ir maistas kelioms savaitėms, o dažnai ir mėnesiui. Kai J. Jurkus sėkmingai baigė teisės studijas, visai netrukus jis buvo "inauguruotas" į advokatus. Taigi, prasidėjo visai kiti rūpesčiai...

Anonsas

Apie negandos šešėlius Jurkų šeimoje - kitą pirmadienį. Negandų, susijusių su NKVD, būta ir kaimyno advokato Jono Švėgždos šeimoje - nuolatinė įtampa, baimė būti išvežtiems, nemalonumai dėl Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybų.