Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (194)

Ieškant Augustės Viktorijos licėjaus auklėtinių pavyko aptikti tik mažus pėdsakus 1990 m. 1-ajame, sausio mėnesio, "Memeler Dampfboot" numeryje. Jame viešnagės Konservatorijos fakultetuose įspūdžiais dalijosi licėjaus auklėtinė Dora Janz-Skerath.

Pasak jos, čia apsilankyti grupelę licėjaus auklėtinių buvo pakvietęs tuometinių Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorius Vytautas Blūšius. Iš ponios Doros pasakojimo laikraštyje gali suprasti, kad licėjaus auklėtinės buvo pasitiktos svetingai ir vaišingai. Tačiau tame rašinyje nėra autentiškų prisiminimų iš licėjaus laikų. Tik kelios užuominos, kaip pasikeitusi aula-koncertų salė. Ponia Dora nurodė, kad nelikę mažųjų vargonų balkone, taip pat ji pažymėjo, kur licėjaus susirinkimų metu sėdėdavę mokytojai, kur moksleivės, kur stovėdavo tribūna.

Tarp atvažiavusiųjų licėjaus auklėtinių buvusi ir frau Lobsien. Jos vyras buvo paskutinis licėjaus direktorius, pašauktas į karą ir žuvęs fronte.

Pastato galėjo ir nebebūti

Kai 1945 m. sausį iš Klaipėdos vokiečiai jau buvo pasitraukę, sovietų armija tuojau pat K. Donelaičio g. 4 įkurdintą karo ligoninę pritaikė savo reikmėms - į ją buvo gabenami Klaipėdos prieigose sužeisti sovietų armijos, dažniausiai 16-osios divizijos, kareiviai.

Pasak klaipėdiečio Povilo Užiūno, jam 16-osios divizijos karys lietuvis papasakojo, kad vienas čia gydytas rusų tautybės kariškis palatoje sukėlė triukšmą, kad pastatas užminuotas.

"Išminuotojai apžiūrėjo visus pastato aukštus, tačiau minų neradę, padarė išvadą: "Ai, matyt, kontūzytas, tai ir vaidenasi." Tačiau "kontūzytasis" nenusileido ir nurodė išminuotojams apžiūrėti rūsį, kuriame teigė girdįs tiksėjimą. Dėl šventos ramybės išminuotojai nusileido į rūsį ir iš tiesų aptiko sprogdiklius, kurie gal po kokio pusvalandžio būtų "išnešę" Augustės Viktorijos licėjų į orą", - girdėtą istoriją perpasakojo P. Užiūnas.

Mokytojų institutas

Pirmaisiais pokario metais iš K. Donelaičio g. 4-ojo namo iškėlus karo ligoninę, čia įsikūrė Mokytojų seminarija. Tik vėliau ji buvo perkraustyta į raudonų plytų pastatą prie Geležinkelio stoties.

1944-1946 m. prie Vilniaus pedagoginio instituto veikė Vilniaus nepilna aukštoji mokykla, rengusi mokytojus septynmetėms mokykloms ir vidurinių mokyklų 5-8 klasėms. 1946 m. ji buvo perkelta į Klaipėdą ir pavadinta Klaipėdos mokytojų institutu. Jis ir įsikūrė prieškario licėjaus pastate.

Institute buvo penki skyriai: Fizikos ir matematikos, Gamtos ir geografijos, Istorijos, Lietuvių kalbos ir literatūros, Rusų kalbos ir literatūros (nuo 1949 m.). Institute buvo fizikos ir gamtos laboratorijos, biblioteka. Per dešimtį gyvavimo metų institute buvo paruošta apie 1 000 mokytojų septynmetėms ir vidurinėms mokykloms.

1956 m. įstaiga buvo sujungta su Šiaulių mokytojų institutu. 1946-1949 m. Klaipėdos mokytojų instituto direktoriumi buvo Antanas Šimkus.

Pranciškonų gimnazijos, o nuo 1945 m. - Kretingos vidurinės mokyklos auklėtinis Vytautas Pridotkas negailėjo nuoširdžių žodžių šios mokyklos direktoriui A. Šimkui, kuris vėliau tapo pirmuoju pokariniu Mokytojų instituto vadovu.

"Kad man buvo įdomi fizika ir matematika, tai jo nuopelnas. Jis visa širdimi padėdavo studentams. Laikai buvo sunkūs, tad direktorius suprasdavo, kai reikėdavo grįžti į namus padėti tėvams. Suprasdavo ir tuomet, jei per egzaminus jausdavo žinių spragas. Ir žinodavo, kad jos ne dėl tinginio, o laiko stygiaus, tad būdavo atlaidus", - sakė V. Pridotkas.

A. Šimkų paskyrus į kitas pareigas, Mokytojų instituto direktoriumi tapo Sorbonos universitetą baigęs Ričardas Mironas. Visa siela atsidavęs filologijai, poliglotas ir vertėjas, visa tai stengėsi perduoti ir būsimiesiems mokytojams. Jo meilė buvo senosios kalbos, nors gerai mokėjo ir prancūziškai. Iš viso jis mokėjo 30 kalbų. Nors Mokytojų institutui jis vadovavo neilgai, tačiau proletarinėje pokario Klaipėdoje spėjo pasėti susidomėjimo antikiniu palikimu grūdą.

Tiek Klaipėdoje, tiek vėliau jau Vilniuje, jis mėgo ir skatino studentų kūrybą, pats mokė studentus dainuoti lotyniškai, net dainą apie lotynų kalbos grožį sudėjo. Ir tik labai nedaugelis žinojo apie R. Mirono sportinę praeitį, kai 1930-1931 m. jis buvo vidutinio ir pussunkio svorio Lietuvos bokso čempionas.

Mokytojų institute R. Mironą pakeitęs Kazys Gerulis buvo geografas.

"Mokytojų institute ypač buvo puoselėjamos lietuviškos tradicijos. Žinoma, dėstytojai to nedeklaruodavo, bet mes, studentai, siela jautėme jų nuostatas ir nebylų protestą diegiamai sovietinei ideologijai", - sakė Mokytojų instituto I laidos absolventas V. Pridotkas.

Pirmieji studentai

Kai 1947 m. iš Salantų Klaipėdon stoti į Mokytojų seminariją atvažiavo panelė Janina Miklovaitė, dabartinė Juškevičienė, seminarijos pastato pirmasis aukštas tebebuvo apraustas žemėmis. Matyt, dėl saugumo karo metu.

"Aš labai norėjau būti gydytoja, tačiau viską nulėmė materialiniai mano šeimos skaičiavimai - seminarijoje buvo mokama stipendija, čia buvo suteikiama vieta bendrabutyje",- sakė J. Miklovaitė-Juškevičienė.

Ji, įgijusi pedagoginį išsilavinimą, ilgiausiai dirbo Klaipėdos 9-ojoje vidurinėje mokykloje.

"Trys kartos praėjo pro mano klases - pirmieji pokarinukai, paskui jų vaikai, o po to ir jų vaikai", - lenkė pirštus ponia Janina.

Anonsas

Kodėl seminarijos direktorius Aleksandras Racevičius ant J. Miklovaitės "buvo uždėjęs kryžių"?
Kaip panelė Janina susipažino su teatralu Baliu Juškevičiumi ir kas lėmė pastarojo ypatingą dėmesį jai?
Kodėl iš kurso dingdavo ir vėl parsirasdavo jaunuoliai studentai?
Dėl kokios priežasties iš aulos tiesiog demonstratyviai atsistodavo ir išeidavo direktorius A. Racevičius, kai seminarijos choras dainuodavo finalinę dainą?

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portalo internete www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti mėlynoje linijoje paspaudę nuorodą "Klaipėda" ir pirmoje pozicijoje nuoroda - "Klaipėdos akvarelės".