Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (229)

2012-01-30 00:01

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien žingsniuosime į Liepų gatvėje bebaigiantį sugriūti dujų fabriko, Klaipėdoje pradėjusio veikti 1861 metais, pastatą. Kokią istoriją saugo apsamanojusios jo plytos?

Iki XVIII amžiaus buvo žinomi tik du šviesos šaltiniai: dienos šviesa ir ugnis. Iki XVII a. pabaigos Europoje jokio gatvių apšvietimo nebuvo. Klaipėda vakarais taip pat skendėdavo tamsoje iki pat XIX a. Miesto vartai būdavo uždaromi, skersai Danę nuleidžiami buomai, uostas ir miestas apmirdavo. Turtingą miestietį arba vėlyvą svečią palydėdavo tarnas su žibintu rankoje.

Tik XIX a. pradžioje, kai laikinai mieste apsigyveno Prūsijos karalius su šeima (1807-1808), tai vienur, tai kitur pasirodė gatvės žibintai, o nuo 1838 m. Klaipėdos gatvės jau buvo apšviečiamos nuolat. Dideli žibintai kartais būdavo ir architektūros puošmenos. XIX a. pabaigoje žavus kandeliabras su penkiais žibintais buvo pastatytas geležinkelio stoties aikštėje - žibintus laikė dekoratyvūs metaliniai ereliai. Puošnesni dujiniai žibintai buvo įrengti prie Biržos tilto. Na, o kitose miesto gatvėse buvo įrengti standartiniai metaliniai šviestuvai.

Kronšteininiai dujų žibintai buvo naudojami ir reklamai, ir siauroms senamiesčio gatvelėms apšviesti. Prie didesnių visuomeninių pastatų žibintai stovėdavo ant mūrinių tvorų stulpų. Dujiniai žibintai prie Luizės gimnazijos įrengti 1891 m. (2011-ųjų pavasarį "Lietuvos dujos" sutvarkė šiuos dujinius žibintus - dabar žibintai vėl šviečia naudodami dujas).

REALYBĖ. Štai tokia dujų fabriko pastatų likučių šiandieninė realybė.

Projektavo Karaliaučiaus fabrikantas

Tik 1860 m. Klaipėdos miesto savivaldybė susigriebė, kad ne tik miestui apšviesti, bet ir pramonei vystyti reikalinga dujų gamykla. Jono Tatorio studijoje apie šį objektą teigiama, jog apsispręsta tokį statyti miesto biudžeto lėšomis. Iš pradžių fabriką ręsti buvo ketinama prie Danės, netoli burlaivių statyklos. Tačiau 1861 m. atlikti grunto tyrimai parodė, kad vieta statybai netinkama. Todėl dujų fabrikas pastatytas prie kelio į Luizės dvarą (vėliau šis kelias virto Liepų gatvės tęsiniu).

Naujoji vieta taip pat nebuvo patogi, nes akmens anglis, iš kurių buvo gaminamos dujos, nuo Danės uosto reikėjo vežioti vežimais. Tik žymiai vėliau, 1921-1923 m., fabrikas bėgiais buvo sujungtas su miesto geležinkeliu.

Dujų fabrikas pastatytas pagal Karaliaučiaus dujų fabriko direktoriaus J. Hartmano projektą. Jis ir vadovavo statyboms. Fabrikas davė pradžią miesto pramoninei zonai - vėliau greta iškilo vandentiekio įmonė, skerdykla.

Fabriko kompleksą sudarė keturiolika skirtingo dydžio ir įvairių formų pastatų: čia buvo garo katilų cechai, aparatinė, varyklos, aušyklos, spaudimo reguliavimo patalpa, dujų saugyklos, dirbtuvės, sandėliai, meistrų gyvenamasis namas ir kiti statiniai. Išvaizdesni namai grupuoti palei gatvę: dujų saugykla, administracinis pastatas su butu direktoriui. Dujos buvo laikomos metaliniuose rezervuaruose, kurie, paliekant tarpą, buvo paslėpti po mūro kiautu.

KOMPLEKSAS. Taip dujų fabriko kompleksas atrodė XX amžiaus pradžios graviūroje.

Rekonstrukcijos

1892-1894 m. fabrikas gerokai rekonstruotas pagal inžinieriaus Šaro (Schar) projektą: dujų saugykla paaukštinta iki dviejų aukštų, pastatyta salė darbininkams, atlikti kiti pakeitimai. Rekonstrukcijos vyko ir vėliau: 1899-1900, 1916-1917 m.

Dujų fabriko teritorija plėtėsi. 1913 m. sklypo gale iškilo nauja dujų saugykla - metalinis rezervuaras. 1936 m. fabriko kompleksą sudarė jau 28 statiniai, t. y. dvigubai daugiau negu 1861 metais. Viename iš pastatų nuolat veikė dujinių prietaisų paroda.

Iš pradžių dujų fabrikas gamino dujas tik apšvietimui, vėliau - ir viryklėms bei pramonės įmonėms. 1930 m. miesto dujotiekio tinklas sudarė 44 kilometrus. Fabrikas gamino ne tik dujas, bet ir koksą, dervą, o XX a. pradžioje - ir amoniako vandenį, benzolą, selterį. Pradėjus veikti elektrinėms, elektra tapo didele dujų konkurente. Tačiau tarpukario laikotarpiu atokiau nuo miesto centro esančiose gatvėse dar tebešvietė dujiniai žibintai, dujos plačiai buvo naudojamos ir buityje, ir pramonėje.

Ar išgelbėsime unikalius statinius?

Grupelė Klaipėdos paveldui neabejingų žmonių susirūpino 1861 m. statyto dujų fabriko išlikusių ir baigiančių griūti statinių ateitimi. Ją modeliuoti bandyta ir anksčiau: buvo galvojama ir apie alaus barus, ir apie fotostudijas, ir apie įrašų studiją. Dar 1977 m. architektai taip pat buvo daug ką sumąstę.

Bet realybė yra tokia, kad "gazholderiai" neteko net savo stogų. Iš liūdnos patirties žinome, kas atsitinka bestogiams pastatams. Norėdami išsaugoti pastatus, privalome apsispręsti dėl jų paskirties - komercinės, nešančios pelną - tuomet žinosime, į kokius fondus orientuotis jiems gelbėti.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys ne tik patarė, bet ir sutiko suteikti patalpas būsimajam idėjų generavimo susitikimui. Vasario 2 d. 15 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (Didžioji Vandens g. 2) ketvirtajame aukšte kviečiami susirinkti klaipėdiečiai, turintys idėjų. Jas nuo šiandien galima pateikti el. paštu [email protected]

PROJEKTAI. Taip atrodo pastatų rekonstravimo projektai. .Iš paveldui neabejingų klaipėdiečių archyvų.

Anonsas

Kitą pirmadienį aštuoniakampiame Dujų fabriko pastate dairysimės, koks jame gyvenimas virė pokariu. Ką nuslėpti norėjo klaipėdietė Valtrautė, virsdama Elena? Ką šiame pastate veikė vokiečių belaisviai? Kokias viltis puoselėjo žmonės, apsigyvenę šio namo butuose ir butukuose? Labai nudžiugintų atsiliepę tie klaipėdiečiai ar jų palikuonys, kurie čia apsigyveno 1945-50 m. Tel. 493435 (Gražina).