Sovietmečiu šiame fabrike ypač suvešėjus vagystėms, buvo nuspręsta užrakinti dirbančiuosius, kad šie nematant viršininkams nelakstytų į slėptuves kaišioti nugvelbto lobio.
Kaip kalėjime
"Brigadininkas, išeidamas paplepėti pas viršininkus ar į kitus cechus, mus užrakindavo trim keturiom valandom. Jausdavomės tarsi kaliniai. Tą jausmą sustiprindavo grotos ant langų", - pasakojo mechanizmų reguliuotojas Vladas Šlušnys.
Ne kartą žmones apimdavo ir panika - o jeigu gaisras?
"Gaisriniai laiptai buvo, tačiau rakto į atsarginius laiptus, pakabinto ant vinies, kad visi matytų ir žinotų, nebuvo", - pasakojo p. Vladas.
Anot jo, pasitaikydavo ir "super" situacijų. Kai "degdavo" planas, žmonės būdavo verčiami dirbti 12 valandų. Kad neišsibėgiotų, irgi būdavo užrakinami cechuose.
"Kartą baigęs pamainą ėjau namo. O žemesniame aukšte užrakinti darbininkai duoda į duris, kad juos išleistų. Ėmiau ir nupjoviau spyną, paleidau žmones į laisvę", - prisiminė V. Šlušnys.
CIVILINĖ GYNYBA. Visose didžiosiose SSRS gamyklose, įmonėse ir organizacijose buvo privalomos civilinės gynybos pratybos. Dažniausiai jos virsdavo tiesiog linksmu pasibuvimu. Ypač jei dar reikėdavo užsidėti dujokaukes. Šioje nuotraukoje - Tabako fabriko žmonės kieme tokių pratybų metu.
Higienos reikalai
"Tikrai būčiau nedirbęs tame Tabako fabrike, jeigu nebūtų rūpėjęs "kalymas", - neslėpė V. Šlušnys.
Jis pamena, kaip tekdavo iki kelių braidyti po dulkes, kurias iš visų aukštų susiurbdavo į pirmojo patalpas, pramintas krematoriumu.
"Bet tų dulkių, smulkių tabako dalelių dėl netobulos ventiliavimo sistemos pakakdavo ir cechuose. Nuolat čiaudėdavome, kosėdavome, sirgdavome kvėpavimo takų ligomis", - sakė vyras.
V. Šlušnys, 1973 m. sugrįžęs dirbti į tabako fabriką, teigė net 20 metų kovojęs dėl tualetinių reikalų.
"Kiekviename susirinkime kartodavau, rašydavau visokius pareiškimus, kad bent moterims įrengtų deramus tualetus. Bet kur tau. Dvidešimt metų savo fiziologinius reikalus turėdavome tvarkyti cementinėje, dažnai iki kraštų pripildytoje duobėje",- apmaudavo jis.
Vyrui buvo baisi gėda, kai naujos cigarečių pakavimo mašinos montuoti ir reguliuoti buvo atvažiavęs Hansas (pavardės pokalbininkas nebepamena) iš Vakarų Vokietijos. Jam porininku buvo pristatytas būtent V. Šlušnys.
"Galėjau skradžiai žemę prasmegti, kai turėjau Hansą nuvesti į tualetą", - sakė ponas Vladas.
Draugystė su Hansu
Pasak V. Šlušnio, su cigarečių pakavimo linijos montuotoju iš Vakarų Vokietijos iš karto užsimezgė ne tik darbiniai, bet ir draugiški santykiai. Bendraudavo per šviesaus atminimo vertėją Vaclovą Krikščiukaitį.
"Taip jau susiklostė, kad po darbo su Hansu eidavome į "Interklubą" kaušą kitą išlenkti", - prisipažino p. Vladas, nepastebėjęs, kad prie jų būtų "klijavęsi" KGB darbuotojai.
Eidavo jie ir į viešbutį "Klaipėda" (dabartinis remontuojamas "Viktorijos" viešbučio pastatas).
"Ten buvo restoranas, kuriame Hansui ir dar vienam iš Vakarų Vokietijos montuoti cigarečių gamybos liniją atvykusiam specialistui buvo skirtas nuolatinis stalas. Bet mudu su Hansu paprastai įsikurdavome bariuke, kur vakaronę jau be žodžių pratęsdavome gerdami šampaną", - neslėpė V. Šlušnys.
Vyrai per kelis bendro darbo mėnesius taip susidraugavo, kad atėjus atsisveikinimo valandai Palangos oro uoste išlydimas Hansas apsiverkė.
"Išvakarėse "Sodžiuje" vokiečiams buvo surengta iškilminga atsisveikinimo vakarienė. Su Hansu nusprendėme, kad po to dar važiuosime į "Interklubą" atskirai atsisveikinti. Jis perspėjo, kad būčiau be Tabako fabriko viršininkų. Kadangi "Interklube" atsisveikinėjome vos ne iki paryčių, tai beveik pramiegojau lėktuvo reisą. Į oro uostą teko skuosti nusisamdžius taksi", - sakė vyras, vėliau pametęs Hanso adresą ir netekęs galimybės pabendrauti su bičiuliu iš už geležinės uždangos.
Anonsas
Kokiomis aplinkybėmis gimė cigarečių rūšis "Lietuva bus laisva, Lietuva bus nepriklausoma", kur ir kam jos buvo platinamos? Kaip atrodė pirmieji kompanijos "Philip Moris" žingsnius Klaipėdos tabako fabrike.
Rašyti komentarą