Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (268)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien dairysimės po darbininkų kolonija vadinto kvartalo namą Lelijų g. 9, kuriame gyveno Viršilų šeima.

Viršilų duktė Bronė Pocienė šiame namelyje ir dabar tebegyvena. Jis yra šios šeimos tėvonija tikrąja šio žodžio prasme.

"Šeimą ištiko stebuklas"

Taip namo Lelijų gatvėje įsigijimo istoriją, vykusią 1937-aisiais, vertina Stanislovo ir Onos Viršilų sūnus Jonas Vytautas.

"Tėvas, tarnaudamas dvarininkui vežėju, iš pono sužinojo, kad Klaipėdoje pastatytas namų kvartalas, kuriame galima nusipirkti namą. Kadangi jau augino tris vaikus, nusprendė, kad visą gyvenimėlį po dvarus bastytis ne kas, ir nutarė susisukti šeimos lizdą. Tarp šimto penkiasdešimt pareiškimų namui įsigyti atgulė ir tėvo gražiu braižu parašytas prašymas", - pasakojo Viršilų sūnus, įsitikinęs, kad būtent dėl gražaus braižo namus pardavinėjantis bankas patikėjo Viršilu.

MOKYKLA. Viršilų pirmagimis Stasiukas (dešinėje, antroje eilėje vidurinis) mokėsi Kristijono Donelaičio mokykloje Tiltų g.

Jam leido pasirinkti, kurį norėtų pirkti - Lelijų g. 9, 11 ar kitoje gatvės pusėje stovinčius Lelijų g. 10, 12. Viršilai pasirinko devintąjį.

Žinoma, susimokėti už jį pinigų nebuvo, tad iš dvaro kumetyno persikėlę gyventi į Klaipėdą Viršilai ieškojo būdų, kaip tai padaryti. Paprasčiausias kelias - eiti dirbti į popieriaus fabriką, kurio šeimininkai savo darbininkams duodavo lengvatinius kreditus namams pirkti. Taigi S. Viršilas ir įsidarbino jame. Tad namai buvo visai šalia darbo.

Stebuklas truko neilgai

1939 m. Hitlerio įvykdyta Klaipėdos krašto aneksija sujaukė čionykščių lietuvių gyvenimus. Tarp jų - ir Viršilų.

Šeimos pirmagimis Stasys, mokęsis Kristijono Donelaičio mokykloje Tiltų gatvėje, puikiai mena, kaip toji gatvė buvo išbarstyta gėlių žiedais, kuriais prariedėjo Hitlerio kortežas. O jau kitą dieną lietuvių mokinukų nebeįleido į mokyklą, nes šis pastatas buvo paskirtas vokiečių kontorai.

ŠEIMA. Savo tėvonijoje - Lelijų 9 -ajame name - visa Viršilų šeima. Sėdi Stanislovas ir Ona Viršilai, antroje eilėje iš kairės jų dukterys ir sūnūs Bronė, Stasys, Janina, Jonas Vytautas, Morta, Petras.

"Nors tėvas jau buvo išsimokėjęs kreditą už namą, tačiau vokiečių valdžia ne Klaipėdos krašte gimusiems (tėvas buvo nuo Kulių, mama - nuo Kontaučių) nuosavybės nepripažino. Mūsų gatvėje prasidėjo keisti dalykai - vokietukai ar tik save tokiems priskiriantys, su kuriais iki tol žaisdavome ir puikiai sutardavome, pradėjo dainuoti "Judel šmit, žemaičiai raus", mėšlu tepti kvartale gyvenusių lietuvių duris. Viršūnė buvo, kai į Alyvų gatvę nuėję nusipirkti pieno, ką jau trejus metus darėme, parsinešėme jį, atskiestą šlapimu. Gyventi Lelijų gatvėje darėsi nebeįmanoma, tad mūsų šeima išsikraustė į Kretingą. Mūsų name buvo apgyvendinta esesininko šeima", - vaikystės prisiminimus klostė Jonas Vytautas Viršilas.

Tada prasidėjo benamiais tapusių Viršilų klajonės - Plungė, Karklėnai, Jokūbavas, Begėdžių kaimas tarp Saugų ir Švėkšnos.

Žinoma, Viršilai ilgėjosi savo gūžtos Lelijų gatvėje ir vylėsi kada nors į ją grįžti. Ir grįžo. Tačiau jau tik apie 1950-uosius.

Sugrįžimas

Karas Viršilams baigėsi gyvenant Begėdžių kaime. Jame šeima gavo ir 15 hektarų žemės. Viršilai, būdami darbštūs, greitai stojosi ant kojų. Bet 1948 m. ir Begėdžiuose buvo tveriamas kolūkis. Šeimos galva buvo kategoriškai nusistatęs prieš tokį "jovalą" ir išvažiavo į Klaipėdą dairytis, kur galėtų iš naujo pradėti gyvenimą. Pasidairė ir rado.

Viršilų šeima jau su šešiais vaikais į Klaipėdą grįžo tais pačiais 1948 m. Apsigyventi savo tėvonijoje - Lelijų g. 9-ajame name - nebuvo jokių šansų, nes jis jau buvo tankų dalinio teritorijos "aptvare". Name jau buvo įsikūrusios sovietų armijos karininkų šeimos. Tad Viršilai prisiglaudė kažkuriame Vitės kvartalo name. Šeimos galva pradėjo dirbti Prekybos uoste kroviku.

S. Viršilas buvo atkaklus žmogus ir rankose laikydamas namo nuosavybės popierius beldėsi į pačias įvairiausias instancijas siekdamas teisybės - apsigyventi name, kurį buvo įsigijęs prieškariu. Dabar net sunku įsivaizduoti, kas ir kaip padėjo paprastam darbininkui atsikariauti savo nuosavybę. Tuo labiau - iš sovietinės armijos. Reikia manyti, kad įtakos turėjo ir šeimoje auginami šeši vaikai. Kaip bevertintume sovietinius įstatymus, bet vaikai daugeliu atvejų, ypač "mūšiuose" dėl gyvenamojo ploto, suvaidindavo svarbų vaidmenį.

"Pradžioje mums leido apsigyventi sandėliuke. O vėliau, matyt, migruojant karininkų šeimoms, namo kambariai vienas po kito buvo atlaisvinami, ir mes pamažu kraustėmės iš sandėliuko į namą", - pasakojo Bronė Viršilaitė- Pocienė.

Anonsas

Kokios negandos ištiko Viršilų šeimą po to, kai šeimos galva parašė laišką "Tiesos" redakcijai.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti čia.