Gyvenime nutinka labai keistų dalykų. Šiandieninis Laikrodžių muziejaus vedėjas Romualdas Martinkus tuos keistus dalykus vadina grįžtamaisiais ryšiais.
1969 metais jis stojo į Dailės mokyklą, kuri tuo metu buvo S. Daukanto gatvėje.
"Pamenu, kad stojamųjų komisijoje buvo istorikas Jonas Tatoris, skulptorė Violeta Skirgailaitė. Į Dailės mokyklą buvau priimtas. Tuomet, dar vaikėzas, negalėjau net įsivaizduoti, kokie dar išbandymai čia manęs lauks ateityje", - sakė Laikrodžių muziejaus kūrėjas.
1979 m. R. Martinkus, baigęs Vilniaus dailės instituto (dabar - Vilniaus meno akademija) dizaino katedrą ir įgijęs dailininko-konstruktoriaus specializacijos žinių, paskyrimą dirbti gavo į Klaipėdą.
"Joje gimiau, augau, brendau, į ją norėjau ir grįžti. Bet man buvo iškelta viena sąlyga: paskirsim į Klaipėdą, tačiau tau paskirsim ir misiją - kurti Laikrodžių muziejų. Entuziastingai sutikau, net neįsivaizduodamas, kam "pasirašiau". Svarsčiau: penkeri šešeri metai, ir Laikrodžių muziejus bus "pastatytas". Štai ir "statome" jau daugiau nei 30 metų.
Pradžių pradžia
Laikrodžių muziejaus sumanymo pradžia - 1978-ieji, kai Paveikslų (dabar Prano Domšaičio) galerijoje buvo surengta Liudo Mažūno, Stasio Gadeikio, Dionyzo Varkalio ir Vytauto Jakelaičio laikrodžių kolekcijų paroda. Paroda susilaukė didelio susidomėjimo. Tuomet Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorius V. Jakelaitis, šviesaus atminimo vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys ir pradėjo narstyti Laikrodžių muziejaus atidarymo Klaipėdoje vizijas.
MUZIEJAUS MENĖS. Kadangi pastatas buvo labai kruopščiai restauruotas, muziejuje apsilankiusi kadaise čia gyvenusio banko direktoriaus Johano Hiršbergerio anūkė Sabina Koch buvo taip sužavėta iš mamos pasakojimų atpažindama vidinę aplinką, kad muziejui padovanojo šeimynines nuotraukas, kuriose - interjerų vaizdai. Laikrodžių muziejaus archyvo nuotr.
D. Varkalis iš to periodo priminė dar tokį epizodą: "A. Žalys, aplankęs parodą, mums, kolekcininkams, ir sako: "Vyrai, jeigu savo kolekcijas padovanotumėt, skirtume atskiras patalpas jiems rodyti." Na, mes ir pasižadėjome juos atiduoti."
Šiandien liesdamasi prie Klaipėdos pasididžiavimo objektų, eilinį kartą galvoju, kiek gali aprėpti vienas žmogus. Faktas, kad A. Žalys sugebėjo žvelgti ir gyventi ne vien ta diena. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie V. Jakelaitį, kuris, gyvendamas Klaipėdoje, jai padovanojo tiek sumanymų ir energijos jiems įgyvendinti. Arba kad ir D. Varkalis, kurio dėl karšto būdo ir nuolatinio spirgėjimo gali kas nors nemėgti, gal ir keiksnoti dėl ramybės drumstimo, tačiau būtent jo pastangomis kiek Klaipėdos paveldo išsaugota, kiek vertybių tapo prieinama visuomenei.
1979 m. Paveikslų galerijoje pradėjęs dirbti R. Martinkus, pasitelkęs eksponatų iš Lietuvos dailės fondo, tą laikrodžių parodą praplėtė. Vėlgi A. Žalio dėka Liepų g. 12-asis namas buvo "atimtas" iš pionierių, ir jame pradėti tiriamieji darbai.
Autentika ir pakaitalai
Kruopštus senųjų pastatų tyrėjas Jonas Tatoris atliko pastato istorinius tyrimus, architektai restauratoriai Vaidotas Guogis, Vladimiras Zubovas vos ne su lupomis žvalgė pastatą, ieškojo, kur uždažyti sluoksniai, kur sumūrytos pertvaros, ir griežtai viską dėliojo į "dėžutes" - autentika ar pakaitalai. Bet pastato restauravimo eigoje vis dėlto medines sijas teko keisti į gelžbetonines.
"Išsiaiškinta, kad namas buvo pastatytas ant ąžuolinių gulekšnių, kurie kloti pelkėse. Tikriausiai visi kaimyniniai pastatai ant tokių ąžuolinių gulekšnių tebestovi. Tai jų niekas ir nelietė", - prisiminė R. Martinkus.
Kai išsigandusi paklausiau, ar tie ąžuolai kada nors nesupus, muziejaus vedėjas šyptelėjo: "Na, Peterburgas nesirengia juk sugriūti. O jis statytas irgi ant ąžuolinių gulekšnių pelkynuose."
Šitas jugendo stiliaus pastatas savo struktūra ir architektūrinėmis detalėmis buvo labai patogus muziejui įsikurti. Bet iki 1984 m. čia, vadovaujami Vytauto Aukštuolio, išsijuosę dirbo restauratoriai. O iki įkurtuvių vos du muziejaus darbuotojai kūrė ekspozicijos koncepcijas. Dabar atėjus į muziejų, viskas atrodo labai paprasta: saulės, ugnies, vandens, smėlio laikrodžiai, mechaniniai su rūšimis ir porūšiais. Bet visa tai reikėjo atrasti patiems, koncepciją sukurti patiems.
"Tai dabar labai paprasta - paspaudei kompiuterio pelės klavišą, ir gauni vienokią ar kitokią informaciją, o tuomet ir rašytinių šaltinių nelabai galėjai atkasti. Bet dabar, kai esu pasidairęs po pasaulio laikrodžių muziejus, galiu teigti, kad ėjome pačiu teisingiausiu keliu. Pasaulyje daugiausiai yra pačių įvairiausių laikrodžių firmų muziejų, kurie didžiausią dėmesį skiria savo pačių produkcijai. O štai kad būtų aprėpta pasaulio "laikrodizacija", tokį muziejų teužtikau tik Šveicarijoje, bet mūsiškis - informatyvesnis", - sakė R. Martinkus.
Beje, jis niekaip negali suprasti, kodėl kruiziniais laivais atplukdytus turistus grūda į "Akropolį", o ne į įdomius Klaipėdos kultūrinius ir istorinius objektus, tarp jų - ir Laikrodžių muziejų.
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Anonsas
Kitą pirmadienį - apie kai kurių eksponatų kelią į Laikrodžių muziejų. Tarp įdomiausių - ir nugriautos Klaipėdos gaisrinės bokšto laikrodis, kuris galėjo pražūti. "Jeigu ne Romualdo Martinkaus pastangos, tas laikrodis kartu su bokšto griuvėsiais būtų atsidūręs sąvartyne", - sakė muziejaus darbuotoja Danutė Menkutė. Įdomu ir tai, kad beveik visi įdomiausi eksponatai yra veikiantys.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą