Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (321)

Taigi, Dacių šeima gyveno per daug nebendraudama su greta gyvenusiais kaimynais. Bet buvo tokių momentų, kai draugystė buvo neišvengiama.

Mokyklinis suolas

Kazimierui Daciui visam gyvenimui yra įstrigęs mokyklinis suolas pas kaimynus Taratuninus. Šeimos galva buvo Jūreivystės mokyklos direktorius, didelį dėmesį skyręs dukters mokslams. Mokyklinis suolas mokykloje - jokios romantikos. O štai sėsti pamokų ruošti į tokį suolą namuose - visai kas kita.

Ponas Kazimieras dabar jau nebepamena, kaip išsirutuliojo tradicija pamokas eiti ruošti pas Taratuninus. Susėdę į tą mokyklinį suolą mergaitė ir berniukas labai greitai paruošdavo namų darbus. Mat "konsultantai" buvo greta - galėjai pasiklausti, pasitarti. Ir abiem toji draugystė buvo į naudą. O paruošęs namų užduotis esi laisvas kaip vėjas.

ŠEIMA. Ona, Petras ir Kazimieras Daciai.

Tarzanai Jono kalnelyje

Gali eiti į griuvėsius jų "bombarduoti", gali eiti žvejoti arba... į kiną.

"Patekti į kino seansą nebuvo taip paprasta - eilės prie bilietų kasų nuvingiuodavo keliasdešimtmetrinės. Bet tėtis šia prasme buvo privilegijuotas - turėjo pažįstamą kasininkę. Tad mūsų šeimai patekti į kiną nebuvo ypatingų kliūčių. Dažniausiai filmus žiūrėdavau su tėvais", - pasakojo Kazimieras.

Jis, skirtingai nuo jo amžiaus mergaičių, alpėjusių dėl 1952-ųjų filmo "Fanfanas Tulpė", kuriame vaidino Džina Lolobridžida ir Žeraras Filipas, kraustėsi iš proto dėl taip pat trofėjinio filmo "Tarzanas".

ŽVEJŲ GATVĖ 2. Taip šis namas atrodė maždaug 1962-1965 metais.

Šio filmo personažo gerbėjai berniūkščiai, savo fantazijų skryneles prisipildę Tarzano triukais laigant iš medžio į medį, bandydavo tai atkartoti ant liepų Jono kalnelyje prikarstę virvių. Žinau kelis atvejus, kai tokie bandymai baigdavosi nesėkmėmis, laimei apie tragiškas pasekmes neteko girdėti.

Taigi ir Kazimieras neliko abejingas Tarzano triukams. Ir griuvėsiuose susiręstų pilių "bombardavimai" vykdavo su Tarzano filme leistų garsų bei šūksnių imitacija. Visko gali būti, kad būtent "Tarzano" filmas vaikiną įkvėpė pradėti lankyti gimnastikos treniruotes, apie kurias pasakota ankstesnėje "Akvarelių" dalyje.

JONO KALNELIS. Kaip ir daugelis pokario klaipėdiečių, Daciukas buvo auginamas ir ant Jono kalnelio.

Na, o kai prasidėjo indiškų filmų tvanas, Daciai, žinoma, eidavo žiūrėti Radžio Kapuro. Juk pokario kartai taip buvo reikalingos teigiamos emocijos, o indų filmuose visada gėris nugalėdavo blogį. Ir filmai baigdavosi "hepi endais". Tiesa, prieš tai, dažniausiai moteriškoji žiūrovų dalis, visas herojų nesėkmes ir nesusipratimus aplaistydavo ašarų upeliais.

Bet reikia pripažinti, kad rasdavosi žiūrovių, kurioms indiškų filmų pasakėlės keldavo nenumaldomą juoką. Ir jos būdavo tramdomos šnirpščiojančių kaimynių. Labai griežtai... Kazimieras prisipažino, kad jam patikdavo indų muzika, šokiai. Bet jau jokiubūdu neašarodavęs.

"Tiesiog kinas buvo viena pramogų, kurių taip trūko mano kartos vaikams", - konstatavo K. Dacys.

SPECIALISTAS. Kazimieras Dacys visą gyvenimą dirbo Klaipėdos elektros tinkluose. Šios darbovietės garbės lentoje dažnai kabėdavo jo nuotrauka. Kaip tuomet buvo sakoma - už gerą elgesį ir pavyzdingą darbą.

Baliai

Kiek yra tekę kalbinti pokarinių Klaipėdos gyventojų, daugelis yra pabrėžę, kad pačios įvairiausios asmeninės šventės tapdavo viso namo gyventojų šventėmis. O štai K. Dacys kažkaip nepamena tų visuotinių kaimynų balių. Gal todėl, kad name gyveno labai įvairių tautybių žmonės. Ir negali žinoti, kas ir ko bijojo. Ir dėl kokių priežasčių.

"Bendri baliai mūsų name prasidėjo tik gal kokiais 1969-aisiais, kai aš jau vedžiau ir išsikrausčiau gyventi kitur. Pamenu, kad, atėjęs lankyti tėvų, patekau į šoferių dinastijos kaimynų gimtadienio balių. Dar keliuose yra tekę dalyvauti", - sakė šio namo gyventojas nuo 1945-ųjų balandžio K. Dacys.

Tiesiog žmonių nebekaustė žvėriška stalininių represijų baimė, jau buvo primiršta "tradicija" laikyti džiovintos duonos maišelius ir laukti beldimo į buto duris...

Apskritai, mada švęsti gimtadienius parsirito kartu su sovietine valdžia. Nes smetoninėje Lietuvoje tradicija buvo vardadienių šventės. Labai dažnai naujagimiui vardą "atnešdavo" gimimo diena ir aplink ją besantys vardai - Petras, Antanas, Ona, Stasė ar Jonas. Laikui bėgant, ši tradicija pašlijo. Nes gimstantiems vaikams buvo pradėti teikti įmantrūs vardai, visiškai nebesutampantys su gimimo dienomis. Tai ir pradėjo nunykti vardinės. Gal tik Onas, Jonus, Antanus, Petrus ir Povilus išskyrus. Dabar nesu girdėjusi, kad kas švęstų Kristijonines, Tomines ar Saulines bei Irenines ar Reginines...

Gyvenimo aplinkybės

Dacių šeimai patiko gyventi name, kuriame jų buto langai žvelgė į Danę. Bet 1969 m. savo lizdo sukti išskrido sutvirtėjęs ir subrendęs Kazys. O 1976 m. pasimirė Ona Dacienė. Ir likęs našliu Petras dairėsi mažesnio buto. Taigi netrukus, kai palaidojo žmoną, išsikraustė į mažesnio ploto butą.

Dėl įvairių aplinkybių iš namo pradėjo kraustytis ir kitos šeimos. Pagal Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio "politiką", į restauruojamus senamiesčio namų butus turėjo parsikraustyti menininkai, inteligentija. Ne vienas butas buvo skirtas tuomet dar Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų dėstytojams, viliotiems iš Vilniaus ir Kauno būtent "gyvenamojo ploto" skyrimo meduoliu.

Apie miesto galvos prielankumą menininkams, parviliojamiems į Klaipėdą, netenka ir kalbėti. Butai, dirbtuvės. Visai netruks šiame name buvo apgyvendinta ir menininkų Karčiauskų šeima.

Prašymas

Prašytume atsiliepti ir kitus šio namo gyventojus, galinčius papasakoti ir apie savo gyvenimus, ir kaimynystėje veikusį kino teatrą. Tel. 493435, el. p. adresas [email protected]

Anonsas

Keitėsi namo gyventojai, keitėsi ir gyvenimo būdo stiliai. Kas ir kodėl prie namo, "mūrinėse džiunglėse", pasodino ąžuolą, kuris sėkmingai prigijo ant senamiesčio bruko? Kaip namo gyventojai išgyveno "Baltijos" kino teatro gaisrą? Atsakymus rasite dabar jau antradieniais pasirodančiame "Akvarelių" cikle.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais (anksčiau - pirmadieniais).