Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (346)

Rašydama apie Adomaičių šeimą, gūžtą susisukusią po Valužių šeimynos pastoge Daržų g. 10, praleidau kelis gyventojus. Tarp jų - ir dvynukų Albino ir Gintaro tetą Lidiją Valužytę-Lubienę. Kaip jai atrodė Adomaičių, o ir kitų namo kaimynų gyvenimas iš šalies?

Buitiškai paprastai

"Kai sesuo Elena susirašė su Albinu Adomaičiu, jokių vestuvių nebuvo. Mūsų šeimynoje pakitimas buvo tik tas, kad pertvėrė didįjį kambarį, jame Elena su Albinu ir gyveno", - pasakojo ji.

Kadangi A. Adomaitis buvo uždaras ir nekalbus, šeima gyveno tarsi ir skyrium. Tik štai, kai 1949 m. Adomaičiai susilaukė dvynukų, džiaugsmas buvo bendras. Lidijai tuomet buvo 10 metų. Ir ji, skirtingai nuo daugelio kiemo vaikų, baigusi 4 klases mokykloje, pradėjo lankyti 1-ąją vidurinę, dabartinę Vytauto Didžiojo gimnaziją, nes 4-osios vidurinės pastato Aukštojoje gatvėje dar nebuvo.

Kai į tremtį buvo išvežtas Lidijos svainis Albinas, ir darbą prarado sesuo Elena, didelei šeimai tikrai buvo sunku išgyventi. Ir Lidija prisipažino, kad rytais eidavo į turgų pigiai nusipirkti obuolių, o paskui juos pardavinėdavo brangiau. Ir tokiu būdu bent kiek užsidirbdavo mokyklos reikmenims. Finansiniai šeimos sunkumai padiktavo ir profesijos pasirinkimą - Žemės ūkio technikumas, į kurį moksleivius priimdavo po septynių klasių, mokėdavo stipendiją. Tai ir buvo pati didžiausia paskata. Lidija pasirinko veterinarės specialybę. Bet ją išgąsdino gausybė gyvulių kaulų pavadinimų, kuriuos ji suabejojo atpažinsianti ir pavadinimus įsiminsianti. Tad persivedė į zootechnikus.

"Nuosava" siuvėja

Nepaisant nepriteklių, nepaisant to, kad parduotuvėse nebuvo drabužių gausos ir netgi medžiagų jiems pasisiūdinti, pokarinė karta vis tiek buvo gana elegantiška. Lidija papasakojo, kokiais būdais tos elegancijos buvo siekiama.

"Sesuo gavo siuntinį iš draugės JAV. Daug kas aplinkui tuos siuntinius gaudavo, ir jie suteikdavo galimybę gražiau apsirengti. Taigi, sesuo vieną gautosios medžiagos gabalą atidavė man, o aš jau su tuo gabalu - pas kaimynę Emiliją Žulpienę į pirmąjį namo aukštą. Ji man pagal užsienietiškus žurnalus sumeistravo puikiausią suknelę. Pasiuvo ir du "šlipsus" jai padabinti - vienas su dryželiais, kitas - su žirneliais. Taigi, dėvėdama tą pačią suknelę, keisdavau "aksesuarus", ir buvau tiems laikams netgi labai elegantiška", - prisiminė moteris.

Jai E. Žulpienė buvo pasiuvusi ir madingą striukę. "Ji turbūt buvo labai gera siuvėja, nes daugelis Klaipėdos pokarinių "modisčių" būtent pas Žulpienę drabužius siūdindavosi", - pasakojimą apie "nuosavą" siuvėją papildė L. Valužytė-Lubienė.

Bendrabūvis

Visi puikiai žinome, kaip kartais būna sunku derinti kaimynų interesus. Taigi, kieme bežaidžiant gausybei vaikų, pasitaikydavo, kad kuris nors kuriam užvoždavo.

"Mano tėvai į vaikų peštynes niekados nesikišdavo. "Kaip susimušė, taip ir susitaikys", - išmintingai spręsdavo. Bet štai kaimynė Kraponavičienė, kuri, atsidėjusi vaikų auginimui, niekur nedirbo, bemat prisistatydavo "taikos daryti", ir tuo "darymu" tik šliūkšteldavo dar daugiau žibalo į ugnį, nes, pagal ją, Kraponavičiukai visada būdavo teisūs. O tai buvo gryna neteisybė", - pasakojo Lidija.

Ji prisiminė ir kaimynę iš gretimo namo, kuri prekiaudavo "samogonu" ir tuo buvo pelniusi viso kvartalo moterų neapykantą: tas "taškas" atviliodavo ne vieną aplinkinių namų šeimos tėvą. Naminukės pardavėja į moterų priekaištus nusispjaudavo. O štai kontrolierių bijodavo. Matyt, ir tais laikais jau egzistavo prekeivių ir milicijos "bendradarbiavimo sutartys", nes, "samogono" pardavėja puikiausiai žinojo, kada kontrolė užvirs į jos "tašką". Ir paruoštus naminukės butelius ji bildindavo ne pas savo namo kaimynus, o pas Valužius kitame name, nes šie garsėjo gera reputacija. Ir niekas negalėjo įtarti, kad šie imtų dengti "samogonščikės" biznį.

"Mama turbūt žinojo tos prekeivės gyvenimo istoriją, ir jai tiesiog būdavo gaila moters, tai ir priimdavo jos "produkciją", - svarstė Lidija.

Ji buvo susidraugavusi su Matilda Adleryte iš namo priešais. Matildos tėvas buvo visame mieste pagarsėjęs "Baltijos" žvejų kolūkio kapitonas. Kai Hansas Adleris ryždavosi pamaloninti savo šeimą ir kaimynus ekskursijomis laivu po marias ar aiškiu tikslu - uogauti ir grybauti Neringos paprastiems žmonėms neprieinamose vietose, tose kelionėse būtinai dalyvaudavo ir Matildos draugė Lidija. Beje, jų draugystė tęsiasi iki šiol, nors Matilda į Vokietiją išvažiavo gyventi dar prieš Atgimimą.

IŠKYLA. Lidija Valužytė (dešinėje) su drauge Matilda Adleryte pastarosios tėvo kapitono Hanso Adlerio laive.

Pėsčiomis - į technikumą

Tuomet, kai Lidija mokėsi technikume, Klaipėdoje jau kursavo keli bukanosiai autobusai. Buvo maršrutas ir iki technikumo. Bet labai dažnai rytais į tuos autobusus buvo neįmanoma įsisprausti, tad nuo senojo turgaus, lyjant ar sningant, tekdavo keliauti pėsčiomis.

Atstumas iki technikumo nulemdavo ir tai, kad Lidija šokius rinkdavosi ne ten, kur mokėsi - kaip po šokių namo parsirasi? Šokti su kaimynų Galina, Vale ar su jau minėta Matilda eidavo į Jūreivystės mokyklą, 1-ąją vidurinę, o kartais ir į kultūrnamį ant Jono kalnelio arba į Karininkų namus.

Butų nuomos verslas

Kai 1953 m. pasimirė Lidijos tėvas Julius Valužis, o A. Adomaitis dar nebuvo grįžęs iš tremties Sibire, šeimai finansiškai ir visai striuka pasidarė. Tuomet buvo sugalvota - vieną kambarį nuomos. Vis keli rubliai į šeimos biudžeto taupyklę.

Lidija prisimena, kad pas juos apsigyveno siuvėja Zita.

"Jos būta geros siuvėjos, nes pas ją siūdintis ateidavo gražuolio chirurgo Jacyno žmona, kitos tuometinės Klaipėdos moterys", - pasakojo Lidija. Šios šeimos pastogėje "ant buto" gyveno ir broliai Lekstučiai.

Gyvenimas toliau tekėjo savo vaga. Lidija, baigusi mokslus technikume, išvažiavo dirbti į Skuodo rajoną, Adomaičių Albinas, baigęs mokslus Kauno politechnikos institute ir įgijęs inžinieriaus statybininko specialybę, dirbo Namų statybos kombinate (NSK). Šiandien didžiuojasi, kad NSK "iškeptais" blokais pastatyta didžioji pietinės Klaipėdos dalis. Gintaras Adomaitis studijuoti išvažiavo į Leningradą, kur įgijo ryšių elektronikos žinių. Grįžo dirbti į Klaipėdą telefono-telegrafo stotyje. Karjeros laiptais kilo iki stoties viršininko pavaduotojo, ir šiandien tebedirba bendrovės TEO padalinyje.

Saulius Adomaitis, nuo kūdikystės spardęs kamuolį, puikiai pažįstamas sportinėje sferoje, na, o Vygantas Adomaitis, kariuomenėje vežiodavęs generolus ir gana linksmai gyvenęs, dabar duoną pelnosi JAV.

Dėl įvairių priežasčių Daržų g. 10-asis namas, kuriame brendo Klaipėdos patriotai, pamažu tuštėjo. O vėliau, jau restauruotas, buvo perduotas Etnokultūros centrui. Bet šio namo buvusių gyventojų ryšiai su jo sienomis nenutrūksta. Bet kuria proga praeidami Menininkų kiemeliu ar stabtelėję kokiam renginyje, jie būtinai kam nors pasakys: "Čia buvo mūsų namai..."

ANONSAS

Kitą antradienį tiesiu taikymu iš Daržų gatvės 10-ojo žingsniuosime į 5-ąjį, kuriame gyveno garsaus "Baltijos" žvejų kolūkio kapitono Hanso Adlerio šeima. Kaip tik šiuo metu Klaipėdoje vieši buvusi to namo gyventoja Matilda Adlerytė, išvykusi į Vokietiją dar prieš Atgimimą. Su ja aiškinsimės, kas name gyveno prieš karą ir kodėl į Vokietiją gyventi neišvažiavo Matildos tėtis...

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".