Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (48)

Toliau dairomės S. Nėries g. 6-ojo namo, vadinto "aktorių kolchozu", gyventojų istorijas. Šįkart tęsime žvalgytuves Bražų gyvenimuose ir užsuksime į Kosto Jociaus, teatro choristo, butą.

Pokariu į Klaipėdą įvažiuoti be specialių leidimų buvo draudžiama, galiojo komendanto valandos - vaikščioti po miestą tebuvo galima iki 22 val. Tuomet jau prasidėdavo visai kitas gyvenimas. Rašant apie S. Nėries g. 6-ąjį namą, jau buvo minėta, kad jis buvo ypatingas jau vien dėl to, kad šalia - NKVD pastatas. Štai jame 22 val. ir prasidėdavo "tikrasis" gyvenimas.

Kadangi, atėjus komendanto valandai, žmonės bijodavo nosis iškišti, "kaimynai" imdavo intensyviai bruzdėti: lodavo šunys, girdėdavosi užtaisomų automatų garsai ir šūksniai "bystro, bystro", keiksmažodžiai. Nors būdavo tamsu nors į akį durk, S. Neries g. 6-ojo namo gyventojai puikiai suprasdavo, kas vyksta: žmonės varomi į tremtį. Iš visos Žemaitijos suimtuosius kažkodėl pirmiausiai gabendavo į Šilutę. O jau iš jos - traukiniu į Naująją Vilnią, kur būdavo formuojami gyvulinių vagonų ešelonai, siunčiami tiesiai į Sibirą.

Nieko keista, kad archyvinėse Klaipėdos kronikose neaptiksi ištremiamų žmonių vorų fotografijų. Užsimoti jas fotografuoti - pasmerkti save pražūčiai.

Istorikas Kęstutis Demereckas, leidžiantis knygas apie prieškario ir pokario Klaipėdą, labai apgailestauja, kad beveik nėra karo audrų sugriautos Klaipėdos vaizdų. O kodėl taip yra, sužinojau iš Karolio Bražo: pasirodo, fotografuoti griuvėsius prilygo pasmerkti save karo tribunolo nuosprendžiui - sušaudyti.

Nors K. Bražas gyvenimo pradžioje siekė tapti scenos pažiba, žvaigždės jam lėmė dirbti kuklius darbus. Tačiau ir juos atlikdamas jis buvo pažiba, nes jo darbštumas ir sąžiningumas nuolat susilaukdavo įvertinimo. Dirbant Klaipėdos filharmonijoje apšvietėju - pagarba iš jos direktoriaus A. Kuraičio rankų

K. Bražas jau nebepamena, kaip brolis Viktoras įsigijo rusišką fotoaparatą FED. Su juo ir pradėjo fotografuoti viską, išskyrus tai, kas kategoriškai buvo draudžiama. Vėliau aistra fotografuoti tapo profesija. Bet iki tol, dar Klaipėdos dramos teatre, V. Bražas šalia aktorystės buvo ir teatro fotografas. Tuomet jis jau turėjo fotoaparatą "Rolflex".

Vyresniojo aistra užsikrėtė ir Karolis. Bet jis prie to "priėjo" profesionaliau: lankė Albino Stubros vedamą būrelį ir netgi tapo neetatiniu korespondentu. Ir abu su Viktoru džiūgaudavo ir didžiuodavosi, kai jų darytos nuotraukos atsidurdavo vienintelio uostamiesčio laikraščio "Raudonasis švyturys", vėliau - "Tarybinės Klaipėdos" puslapiuose.

Vietos po saule paieškos

K. Bražas, nusivylęs baleto artisto duona, o dar labiau - uždarbiu, nusprendė ieškoti vyrui labiau tinkančio darbo. Tačiau paieškos truko neilgai - jį pašaukė į armiją. Net penkerius metus tarnavo jis kariniame laivyne Liepojoje. Kai grįžo į Klaipėdą, nusprendė, kad reikia baigti vidurinę mokyklą. Koks grįžo iš tarnybos - su miline, apskaręs ir apiplyšęs, toks ir nuėjo į K. Donelaičio mokyklos dešimtąją klasę. Žinoma, ištvėrė vos kelias dienas. Tarp jaunesnių, sąlygiškai gražiai apsirengusių moksleivių "moriakas" jautėsi nejaukiai.

Pasiaiškinęs mokytojai, kad tėvai liepia eiti duonos užsidirbti, darbo ieškoti, nuėjo į radiotechnikos remonto ateljė Puodžių gatvėje. Tarnybos kariniame laivyne metu buvo įgijęs radiolokatorių elektriko specialybę, tad buvo priimtas.

Dabar sunku ir suvokti, kad kadaise tarnyba armijoje, jei patekai į karinio jūrų laivyno dalinius, galėjo trukti net penkerius metus. Tiek "atpilti" teko ir K. Bražui

Vėliau K. Bražas dirbo apšvietėju Filharmonijoje, bet pagrindine profesija tapo televizorių remontas.

Iš S. Nėries g. 6-ojo namo, tėvų buto, K. Bražas išsikraustė tuomet, kai 1957 m. sukūrė savo šeimą. Jis vedė būsimą akušerę Birutę. Šią moterį pažįsta pusė Klaipėdos, nes ji 40 metų dirbo akušere Klaipėdos gimdymo namuose ir su garsia ginekologe Pikus. Tad Karolio žmona yra glosčiusi ir vysčiusi tūkstančius Klaipėdos naujagimių.

Kitą pirmadienį - paskutinis rašinys apie S. Nėries g. 6-ojo namo gyventojus. Jame sužinosite, kuo baigėsi teatro choristo Kosto Stasio Jocio kaimynystė su NKVD. Ir bus atpasakoti anekdotai, sukaupti per visą rašinių ciklą apie šį namą bei jo gyventojus.