Taigi, šiandien į Klaipėdos Turgaus - Teatro gatvių sankirtą įžengiame jau besibaigiant II pasauliniam karui. Aptikti žinių, kas banko pastate vyko 1945 m. pradžioje, kai sovietinė armija sausio 28 įdardėjo į Klaipėdą, nepavyko. O būtų įdomu išsiaiškinti, kaip vokiečiai tvarkėsi su finansais atsitraukdami. Turbūt tvarkingai. Taip, kaip, pasak istorikų, ir su Mėmelio gyventojų evakuacija - griežtai pagal grafikus jie buvo evakuojami, artėjant frontams iš Rytų. Tačiau, vienuoliktus metus rinkdama pačių įvairiausių klaipėdiečių atsiminimus, esu išklausiusi ir istoriją, kaip atvykusieji po karo į Klaipėdą, rinkdamiesi tuščias pastoges apsigyventi, viename Jono gatvės namo bute aptiko negyvų vokiečių šeimą, susėdusią prie stalo ir... nusinuodijusią dujomis. Pasilikti Klaipėdoje - mirtis, o kas laukia evakuojantis beveik į niekur - klaiki nežinia. Kai su vokiečių tautybės žmonėmis bandžiau tikslintis, ar taip galėjo būti, sužinojau, kad, apleidžiant Kionigsbergą, vokiečių šeimų savižudybės buvo neretas reiškinys. "Tik dabar apie tai pradedama viešai kalbėti", - patikslino viena vokietė, mačiusi kelis dokumentinius filmus būtent ta tema. Bet tai - tarp kitko.
PORA. Tokie jiedu - Alytė ir Stasys Černiauskai - susipažino Šalčininkuose. Baigę finansų technikumą, Stasys dirbo Valstybiniame, ji - Taupomąjame bankuose po vienu Šalčininkų pastato stogu.
Iš Mėmelio atsitraukdami vokiečiai spėjo pasirūpinti daugelio reikšmingų miestui funkcionuoti pastatų užminavimu. Gali tik spėlioti, ar buvo užminuotas ir banko pastatas. Kas jame įsikūrė jau sovietmečiu? Pagal istorikės Zitos Genienės duomenis, LTSR valstybinio banko Klaipėdos skyrius paminėtas jau 1946 m. vasario 27 d.
Pagal surinktą iki šiol informaciją, vaizdas susidaro toks, kad pirmiausiai sovietinės armijos "kvartiravimasis" vyko Klaipėdos šiaurinėje dalyje. Tai lėmė kareivinės (šiandien universitetas), kur buvo įkurdinti eiliniai. Aukštesnio rango karininkai rinkosi būstus aplink kareivines. Gausiai jų apsigyveno ir Vilties g. namuose. Dažnas butas - visiškai apstatytas.
Baldai, pagal viską sprendžiant, buvo išlikę ir banke. Kol sovietų kareiviai ir kariškiai kūrėsi Klaipėdoje, į ją įvažiavimas civiliams buvo ribojamas ir netgi draudžiamas. Pirmieji civiliai, į Klaipėdą nukreipti dirbti ir gyventi iš Kauno, Vilniaus masiškiau plūstelėjo 1945 m. kovo mėnesį: reikėjo specialistų, reikėjo darbo jėgos griuvėsiams valyti, prikelti komunalines tarnybas. Žinoma, ir bankus. Į vadovaujančius postus dažniausiai būdavo skiriami kariškiai, - juk dažnas turėjo civilines profesijas. Reikia spėti, kad šio banko pirmasis vadovas po karo irgi buvo rusų tautybės kariškis. O gal ir civilis finansininkas, pasikviestas iš kur nors.
Na, o 1959 m., kai po Stalino mirties buvo pradėta nacionalinių kadrų politika, iš Šalčininkų į Klaipėdą dirbti buvo nukreipta Stasio Černiausko šeima.
Priešistorija
Stasys ir Alytė Černiauskai buvo baigę Kauno finansinį technikumą. "LTSR valstybinio banko ir Taupomojo banko Šalčininkų skyriai buvo viename pastate. Stasys dirbo valstybiniame, aš - taupomajame. Darbe ir susipažinome. Pokariu tokių vestuvių, kaip dabar, niekas nekeldavo. Nekėlėme ir mudu. Civilinės metrikacijos skyriuje susirašėme - ir tiek", - apie gyvenimo pradžią kartu su Stasiu prisiminė jo našlė jau dvidešimtketverius metus Alytė. Į Klaipėdą gyventi ir dirbti jie atvažiavo su dvejų metukų dukrele. "Gyvenome valstybinio banko pastate",- pasakojo p. Alytė. Paklausta, ar prabangios buvusios jų gyvenamosios patalpos, tos prabangos neprisiminė. Tik gyvenamųjų patalpų aukštos lubos buvusios. Bet pečiai jau be prabangių koklių ... Alytė sakė, kad nejaukus buvo tas butas. "Džiaugėmės, kai išsikraustėme į butą "chruščiovkėje". Patalpose, kur mes gyvenome, buvo įrengta banko posėdžių salė",- prisiminimais dalijosi p. Alytė. Ji dar pasakojo, kaip sutuoktinis rūpinosi siekti aukštojo mokslo Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Mokytis ragino ir bendradarbius. "Jis gerai sutarė su banko automobilio vairuotoju, kurį, kaip ir kitus, nuolat ragino mokytis. Šis paklausė. Mokėsi. Kai Stasys iškeliavo amžinybėn, būtent tam vairuotojui buvo patikėtas banko vairas", - sakė p.Alytė.
ŠEIMA. Per S. Černiausko 50-metį, švęstą, kaip juokaujama, nesitraukiant nuo banko kasų, nusifotografuota ir su visa šeima - Alytė ir Stasys Černiauskai su dukterimi, žentu ir anūke.
Anonsas
Kitą savaitę prabils buvę S. Černiausko bendradarbiai, šeimos draugai: koks jis buvęs vadovas ir žmogus. O sutuoktinė Alytė papasakos, kaip jau "naujaisiais laikais" Černiauskas neparvažiavo namo nauju automobiliu ir su "čemodanu" pinigų...
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą