Taigi, kaip jau minėta ankstesnėje "Akvarelėje", 1966 m., grįžę iš tremties Krasnojarsko krašte, Ieva ir Justinas, prisiskolinę rublių iš giminaičių ir nusipirkę namelį Melnragėje, tapo namudininkais. O duktė Stanislava, Krasnojarske baigusi medicinos mokyklą, jau spėjusi dirbti Krasnojarsko ligoninės laboratorijoje, panašų darbą susirado Klaipėdos tuberkuliozės dispanseryje.
Pagaliau grįžo ir Sličių sūnus
"Mudvi su mama net nežinojome, kad tėvas parašė laišką, ragindamas ir sūnų, mano brolį, iš Krasnojarsko grįžti į Lietuvą", - šeimos istoriją tęsė p. Stasė. Gintautas Sličys, baigęs proftechninę, dirbo Krasnojarsko traktorių gamykloje. Kur čia, Klaipėdoje, rasi panašų darbą? Bet tėvo kviečiamas ir raginamas pakluso. Ir 1971 m. su baltaruse žmona ir bent kiek ūgtelėjusiu sūnumi grįžo. Ir, žinoma, apsigyveno tėvų namuose, Melnragėje. Žmona Nadežda medicinos seselės darbą greitai susirado, o Gintautas kiek paklaidžiojo, kol "nusėdo" Vakarų laivų remonto įmonėje. Čia įsidarbinęs turėjo vilčių ir butą gauti.
Gintauto ir Nadeždos sūnus Olegas dar mažametis, lankydamas darželį ir mokyklą, greit pritapo naujoje aplinkoje. Brolis su šeima grįžęs pas tėvus Melnragėje neilgai gyveno. Netrukus išsikraustė į Vakarų laivų remonto įmonės bendrabutį", - pasakojo S. Sličytė. O po kelerių metų toji baisi nelaimė, dėl kurios Stasei tebeskauda širdis. "Brolis buvo užkietėjęs žvejys. Bet ne jūroje. Aistra žvejybai jis buvo užsikrėtęs Krasnojarske, kurio apylinkėse daug vandens. Tai ir Klaipėdoje upinėms ir ežerinėms žvejyboms atsidėdavo. Labiausiai mėgo Miniją. Tai ir 1974 metų gruodį mopedu burzgė Minijos link žuvauti", - sunkiai atsidusdama pasakojo ji. Artėjo Kūčios. Klaipėdos parduotuvėse prieš tas šventes žuvys dingdavo iš "repertuaro". Slidžiame kelyje mopedas susimėtė, ir G. Sličys, patekęs po mašinos ratais, žuvo. Kai anapilin iškeliavo vyresnieji Sličiai, Stasė brolio šeimai tapo ir močiutė, ir senelis, ir netgi promočiutė, pas kurią renkamasi Kūčioms ir Kalėdoms. "Savo šeimos nesukūriau todėl, kad man svarbiau buvo laisvė", - pasakojo ji.
Audros, uraganai ir Melnragės švyturio ūkavimai
Pasak Stasės, audringos Baltijos bangos tik kartą buvo perkopusios II Melnragės kopas. "Bet iki mūsų namo, kol čia gyvenau, vanduo nebuvo prišliaužęs niekada", - sakė ji. Labai nustebo, kai paklausiau apie švyturio ūkavimus. "Tokio dalyko tikrai nepamenu, nes tas švyturys nuo mūsų buvo tolokai. Be to, miškas turbūt pristabdydavo tą garsą", - svarstė ji. Dėl švyturio ūkavimų teiravausi ir Pirmosios Melnragės senųjų gyventojų. Šie sakė tų ūkavimų irgi negirdėdavę. Bet kai iš toliau atvažiuodavo draugai ar giminaičiai, tai pranešdavę tuos ūkavimus girdėję. Ir jie keldavo tokius romantiškus jausmus apie šalis, iš kurių atplaukdavo ir išplaukdavo laivai. Krante gyvenantiems - romantika, jūras ir okeanus raižantiems - jokios. Tiktai pavojai. Matyt, tie melnragiškiai su švyturio ūkavimu buvo apsipratę lygiai taip pat, kaip gyvenantys prie geležinkelio nebegirdi traukinių sąstatų dundėjimo...
SLIČIŲ NAMAS II MELNRAGĖJE. Kai Stasė Sličytė jame liko gyventi viena, gerokai krioštelėjusį teko parduoti, nors širdis vartėsi ir ašaros tvenkėsi.
Ievai ir Justinui Sličiams audros ir uraganai terūpėjo tiek, kad namo langų stiklų neišbildintų. O Stasei su kaimynėmis draugėmis, o kartais ir be jų, norėdavosi nueiti prie siaučiančios Baltijos pažiūrėti stichijos. Ji pasidžiaugė, kad nė vienas melnragiškis kaimynas nėra nuskendęs. "Tik aš, dar nelabai žinodama, kas toji jūra yra, mat Krasnojarske maudydavausi saugioje Anžos upės užtvankoje, su drauge buvom patekusios į tokias dažnas Melnragėje duobes, kurias išrausia srovės. Buvo išgąsčio. Nors esu prasta plaukikė, bet laikytis vandens paviršiuje ant nugaros mokėjau. Mokėjo ir draugė. Tas mudvi ir išgelbėjo nuo panikos patekus jūros duobėn", - prisiminė ji.
Melnragės kaimynai
Buvusiems kaimynams Melnragėje Stasė bėrė tik komplimentus. Iš pradžių minėjusi jų vardus ir pavardes, liovėsi, nes nusprendė visų neįvardysianti. O kaimynai ypač atsiskleidė, kai Stasės tėveliai patyrė insultą ir infarktą ir jiems reikėjo slaugos. "Kaimynai, ypač kaimynės, pačios ateidavo pasisiūlyti su jais pabūti, prižiūrėti, kol aš darbe. Kažin, kaip būčiau susitvarkiusi, kai reikėjo laidoti iš pradžių vieną, paskui kitą. Vėlgi padėjo kaimynai", - be galo dėkinga dabar jau buvusiems kaimynams Stasė.
ŠVYTURIAI. 1796 metų rugsėjo 1 d. įžiebtas Klaipėdos švyturys. 1819 m. rekonstruotas ir paaukštintas. Nuo 1874 m. pradėtas dažyti baltais ir raudonais kvadratais, todėl buvo vadinamas Raudonuoju švyturiu. Susprogdintas 1945 m. Atstatytas laikinas medinis, o 1950 m. pastatytas gelžbetoninis, dunksantis iki šių dienų. O Baltuoju vadintasis, pasitinkantis į uosto akvatoriją įplaukiančius laivus, nunyko. Nunyko ir siauruko geležinkelio bėgiai, vedę iki pat Baltojo švyturio durų. Nuotraukos iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų.
Tėveliams iškeliavus, iš kriošti pradėjusio namelio, po tremties tapusio tėvonija, pardavusi jį pabėgo. Bet iš tirštai apgyvento kvartalo, kuriame ji dabar gyvena, Stasė nuolat mina dviračio pedalus. Kur link? Žinoma, į Antrąją Melnragę. Joje dar tebegyvena buvę kaimynai...
ANONSAS
Kitą savaitę Melnragės namų ir jų gyventojų sagas pertrauks 600 - oji "Akvarelė", kurioje bus pasakojama apie jas kiekvieną savaitę liejant VE puslapiuose atrastus ir priliestus stebuklus. Patikėkit, nuo 2007 metų balandžio, kai tos sagos sekamos apie po karo išlikusius nesugriautus namus, juose gyvenusius žmones, jų prisikaupė nemažai. Prie Melnragės namų ir čiabuvių grįšime 601-ojoje "Akvarelėje", kurioje pokario Melnragę, gyvenimo būdą prisimins nuo gimimo melnragiškis Adas Beržinskas.
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą