Per "Akvarelių" gamybos metus bene pirmą kartą teko bendrauti su tuntu melnragiškių iš karto... Galima sakyti, tai buvo Melnragės paties pačiausio kamieno dalis. Tarp jų buvo ir Mindaugas Kulakauskas, žvejo Alfonso sūnus. Ir pats žvejys, ir sūnus Giedrius žvejys. Žodžiu, Melnragės žvejų dinastija. Bet apie viską iš eilės.
Dzūkijos dalelė Melnragėje
Taigi, kai kūrėsi "Baltijos" žvejų kolūkis, jo pirmininkas Alfonsas Velička dūzgė po visą Lietuvą, viliodamas į tikrą jūrinę žvejybą. Ką ten koks Metelių ežeras, kai gali išbandyti pasigalynėti su jūra. Ir Alfonsas Kulakauskas nuo Metelių pasidavė agitacijai. "Daug dzūkų tuomet į Melnragę sugužėjo, susivilioję perspektyvomis gyventi prie jūros nuosavame name, neblogai uždirbti", - sakė M. Kulakauskas, o visas tuntas melnragiškių tam pritarė, vardindami standartinių namelių kainas. Jos žvejams išsimokėtinai tikrai buvo priimtinos - 20 tūkstančių rublių senaisiais rubliais 20 metų.
PORA. Dzūkeliai Danutė nuo Seirijų, Alfonsas nuo Metelių po santuokos registracijos puotavo, žinoma, Melnragėje.
A. Kulakauskas nuo Metelių Melnragėje susipažino su taip pat dzūkaite Danute nuo Seirijų. "Nors Dzūkijoje tėvas su mama gyveno vos per devynis kilometrus, ten pažįstami nebuvo. Taip jau likimas lėmė pažindintis ne Dzūkijos, o Melnragės smėlynuose", - patikslino p. Mindaugas. Ir visas būrys melnragiškių su nostalgija prisiminė naujakurių bendruomeniškumą. Benė Chamanskienė padūsavo, kad šiandien melnragiškių bendruomeniškumas visai pairęs - nebėra kultūros namų, neberenkamas seniūnas. Beje, buvo prisiminta ir Melnragės seniūnė Vanda Dorčienė, kuri savo organizaciniais gabumais sugebėdavo suburti melnragiškius net šiais laikais, kai melnragiškių tokie skirtingi interesai.
"Aušros, Ruonių gatvėse buvo visa dzūkų kolonija", - pasakojo Mindaugas. O p. Benė pridėjo: "Ir latvių koloniją turėjome. Kai Veličkai nebesisekė jūrine žvejyba suvilioti lietuvių, agituoti važiuodavo į Latviją." Bet dzūkų vis dėlto buvo daugiau. Tad visa kolonija dūzgė, kai Alfonsas su Danute "ženyjosi"...
Mindaugo gimtadienį šventė ne tik Melnragė, bet ir... Argentina
"Aš - melnragiškis. Ne koks atklydėlis. Nes čia gimiau", - išdidžiai pareiškė Mindaugas. Jo gimimas irgi buvo šventė Melnragėje. Bet jo parėjimas į šį pasaulį buvo švenčiamas ir... Argentinoje. Mat ten 1929 m. buvo išdardėjusi Mindaugo senelio šeima su dar bambliuku jo tėvu Alfonsiuku. Paskui šeima pardardėjo atgal į Lietuvą, o Mindaugo senelis Juozas Kulakauskas užsiliko kalti kapitalo. O paskui karas. Mindaugo tėvas Alfonsas, Melnragėje tapęs žveju nuo Dievo, tėvo daugiau ir nepamatė. Mindaugas senelio irgi neregėjo, bet visada žinojo, kad jį turi. Nuo vaikystės su seneliu susirašinėjo laiškais, jis atsiųsdavo pašto ženklų, kuriuos anūkėlis kolekcionavo. Žodžiu, Mindaugas Melnragėje buvo pirmasis J. Kulakausko Argentinoje anūkėlis. "Kai senelis sužinojo, kad susilaukė anūko Mindaugo, labai didžiavosi ir manimi, ir vardu. Ta proga su lietuvių bendruomene anūko parėjimą šventė restorane "Mindaugas", - Kulakauskų dinastijos sagos užuolaidą praskleidė melnragiškis nuo prigimimo p. Mindaugas.
MINDAUGAS. Kai Danutė ir Alfonsas Kulakauskai Melnragėje susilaukė sūnelio Mindaugo, anūkėlio parėjimą į šį pasaulį šventė ir jo senelis (pirmas iš dešinės) Argentinoje. Be kita ko, - "Mindaugo" restorane.
Kodėl nyksta priekrantės žvejai?
Šiandien M. Kulakauskas - vienintelis dar išlikęs Baltijos priekrantės žvejys. Priekrantės žvejus išnaikino ne Europos Sąjungos direktyvos, o Lietuvos biurokratai "ant žvejybos". Apie tai žinojau seniai. Mat vienoje užeigoje buvau paklaususi, kodėl pas juos ruošiamos tik šaldytos žuvys, kai yra priekrantės žvejai, o jų tuomet dar buvo kelios brigados Melnragėje ir Karklėje, užeigos šeimininkai aiškino, kiek popierių popieriukų jie turi pildyti.
CISTERNŲ MONTUOTOJAS. Juozas Kulakauskas Argentinoje buvo naftos cisternų montuotoju. Galėtum pagalvoti, kad fotografavosi Melnragėje... Kitoje nuotraukos, siųstos iš Argentinos giminėms į Lietuvą, pusėje J. Kulakauskas yra parašęs, kad tos "kanos" mažos ir jau pasenusios. O yra sumontavęs kur kas didesnių ir gražesnių. Čia fotografavosi Velykų proga 1967 m. ir pranešė, kad žiema labai šalta, užtat taip šiltai apsirengęs.
"Parplaukia iš Baltijos sustirę vyrai, užuot tvarkęsi su žuvimis, pirmiausia popiergalius turi rašinėti, po instancijas bėgioti. Kol tie žvejai duodasi po kontoras, žuvys ir sušvinksta", - pasakojo tos užeigos šeimininkai, labai norėję savo lankytojams pasiūlyti šviežių menkių, plekšnių patiekalų. Todėl labai stebėjausi, kai Italijoje, Ispanijoje, juk toji pati Europos Sąjunga, žvejai, su laimikiu grįžę iš jūros, tą laimikį pažeria tiesiog krantinėje. Nei kokių šaldytuvų, nei kokių higienos instancijų - Viduržemio jūros žuvelės, didelės ir mažos, dingdavo akimirksniu. Kad pildytų kokius popieriukus, tikrai neregėjau. O burnoje tirpstančių pačių įvairiausių žuvų, šviežių žuvų, patiekalų prisiragavau. Ir keikiau Lietuvos "žuvų biurokratus", kad to padaryti negaliu Lietuvoje. Tai kaip čia išeina - vienokios ES direktyvos Italijai, Ispanijai, o visai kitokios Lietuvai?
ANONSAS
Kitą savaitę tęsime Kulakauskų žvejų dinastijos sagą. O joje sužinosime ir kaip būdavo "išprievartaujamos" lašišos, ir kaip būdavo gaudomi Melnragės "nelegalai", kur Melnragės vyrija dairydavosi nuotakų. Pasak melnragiškių pašnekovų, žvejai dažniausiai sūnus, o ne dukteris "meistravo"...
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą