Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (606)

Šiandien toliau klebinsime Gardžiulių šeimos buto duris. Kai čia į Melnragę ieškoti priebėgos iš Dzūkijos atvažiavo Antanas Gardžiulis, apsigyvenus name kelioms šeimoms, dar nebuvo nei gatvės pavadinimo, nei namo numerio. Uoste įsidarbinęs kroviku, jis tame name gavo kambarėlį su bendra virtuve ir su... vandens kolonėle Melnragės centre. Bet - apie viską nuosekliau.

Nuo ko iš Dzūkijos į Melnragę bėgo Gardžiuliai - ankstesnėje "Akvarelėje". O kaip gyveno - šiandien.

Mokėsi vairuoti

Kaip jau minėta anksčiau, A. Gardžiulis kroviko darbo gavo prekybos uoste. Tuomet krovikai dar nebuvo vadinami dokininkais mechanizatoriais. Bet dzūkas suprato, kad reikėtų kažko daugiau nei maišus tampyti. Nusprendė mokytis vairuoti. Dieną tampo sunkius maišus, vakare sėda į vairuotojų kursų mokyklos suolą. Na, o Ona Gardžiulienė Melnragėje su vaikais triūsia. Padėdavo ir josios mama, gyvenusi su šia šeima. Darbštusis Antanas netruko vairuotojų kursų baigti. Ir buvo perkeltas į aukštesnes pareigas - gavo vairuoti sunkvežimį. Tuomet Klaipėdoje vairuotojai buvo deficitas - iš Lietuvos kaimų ir miestelių į Klaipėdą suvažiavę įvairaus amžiaus vyriokai puikiai išmanė, kaip arklių kinkinį valdyti, mašinas vairuoti temokėjo vienas kitas. O Klaipėdoje jau kūrėsi autotransporto įmonė. Kažkuris iš vadovų nusižiūrėjo Antaną, pakvietė ten dirbti. Netgi patikėjo moskvičiumi įmonės vadovus vežioti. Nuvežęs kur reikia viršininką, ir pats rasdavo valandžiukę parlėkti pietauti į Melnragę. Pokarinėje Klaipėdoje dar nebuvo viešojo maitinimo tinklo. Nors dažna įmonė ar organizacija jau pradėjo įkurti valgyklas, kurioms produktus Klaipėdos priemiesčio žemėse augindavo savo jėgomis. Ūkiškesni vadovai net gyvulių fermas užveisdavo. ATĮ tokios prabangos neturėjo. Tai jos vairuotojai dažniausiai skuosdavo į namus pavalgyti. Benzino litrų niekas neskaičiuodavo, nes jie tekainavo kapeikas.

MOSKVIČIUS. A. Gardžiulis įvairiomis progomis parriediedavo moskvičiumi ir į Melnragę. Šioje nuotraukoje "limuzinas" prie Melnragės kultūros namų.

Namai visada buvo pilni žmonių

Jau ankstesnėse "Akvarelėse" kalbinti melnragiškiai pabrėžė ypatingą bendruomeniškumą. Apie jį kalbėjo ir Gardžiulių dukterys Angelė ir Aldona: "Vos trisdešimties kvadtatinių metrų kambarėlyje išsitekome keturi vaikai su tėvais, senele, ir vis kas nors pas mus, atvykęs iš tėviškės, apsistodavo, kol susiras darbo, kol susiras pastogę. O ir su kaimynais sutardavome puikiai. Mūsų kambarėlyje buvo atšvęstos ir ne vienos atvykėlių vestuvės. Dabartinei patogumų išlepintai kartai toks gyvenimas "taboru" keltų siaubą. O mūsų tėvelių ir senelių karta tokiame gyvenime įžvelgdavo ir daug džiaugsmo - kad padėjo ant kojų stotis, kad sulaukė dėkingumo", - tvirtino seserys.

PRIE PAMINKLO SUKILĖLIAMS. Antrojo pasaulinio karo uraganų ir pokario audrų mėtytam bei vėtytam dzūkui A. Gardžiuliui rūpėjo ir Klaipėdos krašto istorija.

Gardžiulių Kūčios

Kadangi artėja Kalėdos, seserų pasiteiravau, kaip jos atrodydavo Melnragėje. "Seniausius Kūčių vaizdus prisimenu tokius: 1896 metais gimusi močiutė kočėlu sukdavo aguonas tokioje labai storoje konusinėje savo pasoginėje molio puodynėje. Ją vadindavo čerpe. Tik vėliau sužinojau, jog šitas devyniolikto amžiaus indas - dzūkų juodoji keramika. Tada kepdavo kūčiukus - tik vanduo ir miltai! Todėl mūsų mama šaipydavosi iš dabartinių kepinių, gardinamų ir cukrumi, ir grietine. O lovą užtiesdavo nepaprasto gražumo rudu vilnoniu užtiesalu - stambaus rašto tinklas, ant jo išmegztos įvairių spalvų stambios gėlės. Po apačia patiesdavo baltą antklodę raštui ir spalvoms paryškinti. Mama sakė, jog tas spalvotas užtiesalas buvo megztas specialia technika - turėdavo medinius rėmus, ant jų ir reikėdavo sukurti raštą. Labai gailiuosi tų dalykų, sunaikintų per gaisrą. Dėl gyvenamos vietos stokos tas grožis buvo laikomas didžiuliame kupare (jame Melnragėje Elvyrai, paskui man klodavo nakčiai guolį). Vėliau, gyvenant jau Garažų gatvėje, kuparas buvo laikomas sandėliuke. Jame ir sudegė visi grožiai. Tiesa, obels medžio kočėlą tebeturiu iki šiol ir labai vertinu! Dar močiutė Kalėdoms kepdavo didžiulį pyragą su razinom. O valgėme paprastai - būtinai grybai, silkė, raugintų kopūstų dubuo. Niekad nesugebu taip jų paskaninti... Virtos bulvės... ir tikri šokoladiniai saldainiai "Meška šiaurėje", "Karakum" ant eglutės su tėvo parneštais rojaus obuoliukais! Naktį saldainius krapštydavome. Brolis ypač gerai mokėjo išimti, palikdamas išsipūtūsį popieriuką.

Be to, tikrai ne kartą girdėjau mamą pasakojant ir atsidūstant: "Tokie buvo laikai". Nuotraukos, deja, sudegė. Nuostabų eilėraštį prie eglutės deklamuodavo mūsų mama iki pat savo devyniasdešimtis metų! Mes vis prašydavome to paties, o ji "Eikit, jau nusibodo vis tas pats." Mokėjo ir labai gražių negirdėtų dainų. Žinoma, gražiai dainuodavo.

Kojinių nekabinome. Ateidavo Kalėdų Senis. Ir koks nuostolis kaimynui - tik išeidavo į pirtį, ateidavo Senis. Toji pirtis buvo priedanga jam dingti - juk patogumų dar neturėjom. Toje pirtyje jis ir persikūnydavo į Kalėdų Senelį", - pasakojo p. Aldona.

ANONSAS

Po savaitės dar palandžiosime po Gardžiulių šeimos buitį, kurioje reikėjo ir išradingumo, ir verslumo. Kaip ir kuo Gardžiuliai prisidurdavo prie menkos šeimos galvos algelės? Vis dėlto išgyventi reikėjo septyniems žmonėms...

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda"